Šiame pasaulyje, kažkur toli toli, už devynių jūrų, už keturiolikos kalnų, yra toks dalykas. Į jį verbuojama arba jo bijoma kaip paties velnio. Sakoma, kad į jį įsisukus plaunamos smegenys arba tobulėjama. Niekas nežino, kas ten vyksta, o tie, kurie dalyvauja, kažkodėl nedrįsta papasakoti. Visai neblogas būdas užsidirbti apipinamas visokio plauko mitais: tokiais neaiškiais, neturinčiais pavidalo, besvoriais, kad imi tikėti: gal ir iš tiesų nėra tokio dalyko?
Tai kas tas tinklinis marketingas?
Tiesą sakant, tai labai aiškiai užkoduota pavadinime. Kiek išplėtojant tinklinio marketingo terminą, tai – specifinės prekės ar paslaugos reklamavimo būdas plečiant privatų tos prekės ar paslaugos vartotojų tinklą, užuot orientavus produkto rinką į atsitiktinį pirkėją. Būtent tinklinis marketingas pasižymi tuo, jog už šį darbą nėra mokama sutarta mėnesio alga – žmogus gauna tam tikrą procentą nuo jo paties pritrauktų žmonių perkamų prekių. Ir nuo tų žmonių pritrauktų žmonių prekių. Populiarūs pavyzdžiai: kosmetikos kompanijos Avon, Oriflame, taip pat įvairių prekių parduotuvė Amway.
Dirbi pelno siekiančioje kompanijoje – esi verslininkas?
Dauguma dirbančių tinkliniame marketinge mėgsta save vadinti verslininkais. Turiu pasakyti, nepaisant to, jog verslas lietuvių kalboje – platus žodis ir reiškia bene vertimąsi bet kuo ir bet kokio darbo atlikimą, už kurį nebūtinai yra mokama, esame linkę šį žodį vartoti kiek tikslingiau. Ekonomikoje verslininkas – žmogus, turintis savo verslą ir iš jo uždirbantis (tiesą sakant, nesvarbu, gali netgi būti skolose). Tai – žmogus, kuris idėją paverčia produktu, bet ne tas, kuris eina per daugiabučius ir parduoda tą produktą.
Žodį naudojant plačiąja reikšme, dauguma žmonių yra verslininkai – ir dėl to, kad jie dirba darbus, už kuriuos mokama alga, ir dar dėl to, kad dauguma jų dirba pelno siekiančiose įmonėse. Tai yra daug maž taip pat argumentuota, kaip Maximoje dirbančią kasininkę vadinti verslininke. Net jeigu jai bus mokami priedai už papildomus, į savo kasą pritrauktus žmones, nuo to ji netaps verslininke, tik gera darbuotoja (toks neblogas žodis mūsų kalboje, darbuotojas, taip?). Ir net jei ji galėtų rinktis, kada ir kiek dirbti, ji būtų laisvai samdoma... darbuotoja.
Todėl kiekvienąsyk, gaudama „verslo pasiūlymą“ (kokia aš naginga ir populiari!) arba „internetinio verslo pasiūlymą su karjeros galimybėmis“, susiimu už galvos ir jau atgavusi kvapą teiraujuosi, ar žmogus netyčia nesumaišė žodžių ir nenorėjo manęs pakviesti į tinklinį marketingą.
Žmonės, kurie pritraukia pirkėjus pirkti prekes ar paslaugas, ne veltui yra vadinami pardavimų vadybininkais. Nemanau, kad tai pareigos, kurių dėl kažkokių priežasčių reikėtų gėdytis, sakyčiau, tai net labai nebloga karjera. Na, o žmonės, kurie samdo darbuotojus, yra darbo išteklių ekspertai. Kad ir kiek jie beuždirbtų, nuo to jie taip pat netampa verslininkais. Bankrutuojantis verslininkas yra labiau verslininkas už daugiausiai uždirbančią kasininkę. Nes verslininko būdas uždirbti pinigus paprasčiausiai yra kitoks. Esi verslininkas? Parodyk man savo verslo liudijimą.
Kam visos tos formuluotės, jei juos visus galima vadinti verslininkais? Dėl vienokios ar kitokios priežasties tinkliniame marketinge siekiama įpiršti amerikietišką svajonę: „dabar tu daug dirbsi, bet tai tavo asmeninis verslas, ir po kurio laiko tu, nieko neveikdamas, plaukiosi jachtomis“. Juk turėti savą verslą ir pildyti svajones išties skamba viliojančiai.
Maišo su piramidėmis
Net ir pats legaliausias tinklinis marketingas yra maišomas su piramidžių schemomis, kurios gi, ekonomiką studijuojančių žmonių, yra labai aiškiai atskirtos nuo visų kitų – ypač legalių -, būdų užsidirbti, tarp jų ir nuo tinklinio marketingo. Matyt, ne šiaip sau.
Tinklinis marketingas pasižymi savotiška lygybe, mat, kiekvienas pradeda ten pat, ir jei daugiau nei tu uždirba tavo mentorius, tai tik dėl to, kad jis šį darbą dirba ilgiau ar rimčiau. Išeiti į pliusą – įmanoma. Pati pažįstu ne vieną tokį žmogų (kita vertus, turiu pažįstamų, kurie ir iš pokerio pragyvena), tad nedrįsčiau teigti, kad tai piramidė. Tiesą sakant, jeigu tai – piramidė, su ja kažkas labai labai negerai. Kaip reikia dirbti, kad pradėtum uždirbti? Kai kurie teigia, jog užsiimant rimtai privalu mesti darbą ir imtis to pilnu etatu, kiti gi pataria įsivažiuoti po truputį, skiriant valandą – kitą nuoseklaus darbo kasdien. Rezultatai ateina su darbu.
Iš kur atsiranda mitai?
Kirba smalsumas: kas demonizuoja šią normalaus pobūdžio uždarbio priemonę ir kodėl? Tai, kad net ir tie, kurie dirba tinkliniame marketinge, kratosi šito žodžio. Kaupiantis įrodymams ir atsipirkusio darbo istorijoms (kurias žmonės dėl man nesuvokiamų priežasčių vadina sėkmės istorijomis, lyg visa tai buvo tik sėkmė, kuri nusigręš rytoj, ir darbas su tuo neturėjo nieko bendro), ant vienos tinklinio marketingo stigmos kraunama kita. Dėl įsivyravusio klaidingo neigiamo požiūrio vengiama daiktus vadinti tikraisiais vardais, ir taip vienos – negatyvios iliuzijos, yra keičiamos kitais, neaiškios kilmės miražais.
Dirba robotukai
Jie susikuria šablonus, savo pavaldiniams įkala frazes, kurių, gink Dieve, negali užmiršti, dažnai atima iš pavaldinio jo pažįstamų kontaktus, darydami prielaidą, kad pavaldinys tai jau tikrai negali žinoti, kaip geriausia kalbėtis su jo paties pažįstamais. Taip, pažįstamiems tikrai bus mieliau, kai jiems skambins absoliučiai negirdėtas žmogus, gavęs jų numerį iš, pavyzdžiui, Artūro, pindamas neaiškias psichologines asociacijas, kad tik atrodytų „savas“. Užsimindamas, kad jie turi bendrą draugą – Artūrą: „mes su juo dirbame / skambina Artūro kolega“, ir net tą patį teiginį sušvelnindamas, idant recipientas neįgautų absoliučiai jokio suvokimo, apie ką šnekama. Nes, kaip ten bebūtų, kad ir kiek uždirbtų Artūras, jis tėra skambinančio mentoriaus pavaldinys, ne kolega. Ir tik retais ir išskirtiniais atvejais bosas gali būti pavadintas jo pavaldinio kolega, pripažinkime.
Joks verslas nekalba taip abstrakčiai, kaip tinklinio marketingo specialistai kviečia susitikti aptarti „verslo“ detales. Jie puikiai pasiruošę, apsiginklavę rimčiausiomis išankstinėmis nuomonėmis, kad žmogus tinkliniam marketingui tikrai sakys „ne“. Dar daugiau: jie yra įsitikinę, kad kiekvienas, sakantis „ne“ bus neteisus (nes juk tinklinis marketingas, kaip ir bet koks kitas darbas, skirtas visiems) arba neteisingai informuotas. Ir todėl jie trokšte trokšta susitikti gyvai, kad sulaikytų už rankos sakydami: „ne, tai ne tai, ką Jūs manote!“
Stigmų stigmos laureatas
Kokia didžiausia tinklinio marketingo klaida? Žmonės, kurie ten nedirba, regis, laikomi absoliučiais kvailiais. Ko reikia tinkliniam marketingui? Jam turbūt nieko kito taip nereikia, kaip kritiškai mąstančio, naujų metodų ir bent kaži kokio priežastingumo ieškančio žmogaus. Tinkliniam marketingui turbūt nieko kito taip labai ir netrūksta. Tokius žmones atstumia pirmas, arba, geriausiu atveju, antras sakinys, kuomet paklausus, ar jie kartais nemoka išlementi tinklinio marketingo pavadinimo, atsakoma: „O ką Jūs žinote apie tinklinį marketingą?“
Nemoku apsakyti to beviltiško jausmo, kuris užpuola, kai norisi šioje veikloje išvysti bent krislą kitą skaidrumo, galų gale, nebūti laikomam kvailiu. Jei reikėtų, lyginčiau tai su prekybcentryje parduodama kava, jos gamintojų prašant identifikuoti kavos skrudinimo lygį. Juk prekybcentryje perkantys kavą ne tik nežino daugiau kavos paruošimo būdų, kaip ekspresso, geresnių kavų negu lavazza, bet ir nė nutuokti nenutuokia, kad kava yra skrudinama. Tie pirkėjai turbūt nė nežino, jog kava iš po žemės auga pupelėmis ir, kol prasikala į paviršių, susimala!
Panašu, kad konservatoriškai iš kartos į kartą perduodamas tinklinio marketingo „garbės kodeksas“ gauna, ko nusipelnęs. Kadaise laikytas piramidės schema, šiuo metu, nuosekliau nei bet kada anksčiau, jis evoliucionuoja į sektą. Ir aš tikrai nežinau, kuris iš šių dviejų yra blogiau. Galiu tik aikčioti iš nuostabos: nieko sau verslas, apie kurį, net patiems jį dirbantiems „verslininkams“, užsiminti yra gėda!
Komentarai
Rašyti komentarą