Jiems nieko nėra švento!

Ta jaunoji karta!

Daro nuotraukas kapinėse!

Užuot bendravę, naršo telefonais!

Meta mokslus!

Tiesa sakant, šiemet pirmąkart drįsau per Vėlines išsitraukti iš kuprinės fotoaparatą ir pamėginti pasidaryti sau mažą tos dienos atminimą, kuris bus validus bent jau iki kitų metų. Begalės žvakučių, ramybė ir rimtis - tai ne pramoginis reginys. Ir jeigu neperki penkiolikos krepšelių ant kapo, kad pasirodytum prieš gimines, tai ir ne mąsinė psichozė. Tiesiog vieta pasigerėti, pabūti su savimi ir atminimu tų, kuriuos tąnakt taip aukštai iškėlė žvakių šviesa, o visi susirinkę žmonės, nepaisant žodynų skirtumų ir akivaizdaus susvetimėjimo, vis tieka turi vieną bendrą, juos vienijantį bruožą - jie visi kaži ką praradę ir to ilgisi/atsimena/gerbia. 

Ir tai gražu. 

Tuo tarpu esu ne vienintelė fotografuojanti kapinėse, ir, ko gero, didesnė dalis irgi išdrįsusių žmonių yra bent per pus už mane vyresni. Už tai ir valio. Galima pirkti krepšelius, o galima galvoti "kaip čia gražu, norėčiau tai įamžinti". Nefotografuoti kapinių, nes tat - šventa, o nuotrauka, ypač paviešinta, kažką sugadintų - didžiausias absurdas. Tai tas pats kas žinoti istoriją apie šventąjį ir jos niekam nepasakoti, nes sugadinsi. Manau, tai tik prisidengimai, už kurių paliekama, kad nemažai daliai žmonių mirtis svetima ar nepriimtina, jos bijomasi, nors ji tėra natūralus gyvenimo aktas.

Pastaruoju metu, savo sename jau ne itin išmaniame, bet savo laikas tokiame buvusiame, Samsung Champ telefone gan intensyviai naudoju internetą. Jis, nepaisant fakto, kad nėra itin patogus, suteikia man galimybę laiku pasitikrinti el.paštą, permesti akimis facebook, ir jau turėdama priėjimą prie to bet kokiu paros metu ir veik bet kur, pati imu mažiau tuo naudotis, praleisti mažiau laiko išsyk, ir išnaudoju visas galimybes pasiekti tik tą informaciją, kuri man įdomi ar reikalinga. Arba abu.

Vakar vakare, važiuojant traukinių namo, pajutau, jog ištraukos iš Deskarto darbo man nesinori. O bet tačiau atsiminiau, jog noriu daugiau pasiskaitinėti apie psichologinę žaidimo teoriją. Ir tai - šalia, mano telefone, kur, laiku pataikius, esant ryšiui, užsikraunu ilgą puslapį ir skaitau. Veltėdžiai! Važiuoja pora, ir abu skaito telefonuose! Ir, beje, abu kuprinėse turi po knygą. Ant knygų ir laikraščių žmonės balažin kodėl taip nepuola. Jei skaitai knygą, laviniesi, o jei sėdi telefone, visi šventai įsitikinę, kad toliau facebook'o neisi. Sėkmingai įveikusi ne vieną straipsnį apie žaidimo teoriją ir du iš trijų Dovydo Pancerovo straipsnių apie Ukrainos frontą, lieku patenkinta.

Tuo tarpu vyras žaidžia Conway's Game of Life, o aš jam generuoju World seed'us. Ir žiūrime, kaip auga arba išmiršta visas pasaulis. Pamėginkit, baisiai jėga. Tik keturios taisyklės, truputis kvadratukų lape, ir štai, jūs turite populiacijas, trūkumus arba perteklius, kooperavimą, išnykimą, o retsykiais - ir amžinai gyvuojančias formas. 

Nieko jiems nėra švento! Taigi jie įsimylėjėliai! Jie turi viens su kitu kalbėtis, nuolat būti apsikabinę ir bučiuotis! Ir panašiai!

Kiek ilgai galima šnekėtis, neatsirandant naujų temų? Minčių parsinešama iš visur, nuo interneto iki darbo. Įvykiai, maži stebuklai ir visa kita tampa pašnekesių formomis - kartais išsyk, kartais po kiek laiko, kai jau gerokai apvirškinti. Jie skatina naujas asociacijas, tuo pačiu metu susijungdami su seniau turimais faktais ir generuodami naujus klausimus žmonėms, su kuriais mums įdomu ar gera. Kad du žmonės turėtų malonumą kalbėtis, jie turi turėti apie ką kalbėtis.

Ir tada lieka žmonės, ak, jų ne itin mažai, kurie man pasakoja, kodėl privalau pabaigti mokslus. Mano galva, dalis tų žmonių manimi turbūt net netiki: kas aš tokia, kad ir toliau tobulėčiau, ypač be tiesioginių mokytojų? Kas aš tokia, kad galėčiau nuversti kalnus, kurių link ir einu? Ak, juk sistema mane suvalgys.

Tada yra žmonės, kurie grindžia tai savo pavyzdžiais - kaip metė doktorantūrą ir dabar negali vadintis daktaru, o va, būtų statusas. Bet tai titulai ir popieriai. Dabar dvidešimt pirmas amžius, ir nesiekiant operuoti žmonių, nebent, abstrakčiau - tik siekiant operuoti žmonėmis, idant būtų pasiekti tikslai, labiausiai reikia įgūdžių, ir joks diplomas, anei joks titulas to nesuveikia ir iki katastrofos gali tepridėti porą savaičių, ne daugiau. 

Taip pat yra tokių argumentų, kad nepabaigusi jausiu visuomenės spaudimą. Ir taip - aš jį jaučiu. Bet man nesuvokiama, kodėl tai turėtų būti kažkoks esminis faktorius mano gyvenime. Spaudimą iš daug ko jausime visoje gyvenimo eigoje. Jeigu kiekvienąsyk priimdama sprendimus už savo gyvenimą vadovausiuosi tik tuo, ar labai mane spaudžia visuomenė, tai užsibaigsiu su sau neįdomiu gyvenimu, kuriuo visi kiti galės būti patenkinti, matydami jojo paviršių. Bet tai man nesuvokiama.

Ačiū, gyvenu gerai. Mokausi tvarkytis su dalykais. Mokausi dalintis šventais dalykais. 

O tie, kurie slepia šventus dalykus - velnias, jiems nieko nėra švento. Tie, kurie esti šventai įsitikinę, kad už visus geriau žino, kaip kitam žmogui nugyventi gyvenimą,

jiems nieko nėra švento!