Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Sutraukytos gijos

Jau seniai nieko nerašiau poetiškai čia, pamaniau.
Tai ir dabar nerašysiu, tik pavadinimas taip nuteikia.

Gana dažnai rašausi dalykus į telefoną - nuo numerių, priminimų iki eilėraščių ir šiaip short stories. Kadaise mane išmokė, kad net į telefoną galima rašyti nuostabiausius dalykus. 
Šiandien eidama iš stotelės namo įsirašiau dar vieną įrašą ir nutariau, kad, kiek leidžia diskretiškumas, būtų įdomu išrikiuoti čia visa, ką esu susirašiusi (vis tie daugiausiai tai neilgos frazės), arba parašyti apie tai.

Taigi, jei kada nors norėjote susipažinti su Indrės telefonu, čia pateikta visa jo šerdis.

For the moment I feel so sad I don't let myself to slip, to just skip everything, to stop, to let all that go without me, I am so sad I'm crying - žmogiškųjų šizų aukščiausioji viršūnė, pasitaikanti retai, bet įsimintinai

Vis dar pilnai nesutemsta, bet puikiai matyti Grįžulo ratai. Nežinau, ar labiau gasdina mintis, kad čia galime būti vieni, ar priešingai - vasaros repeticijų memuarai iš vietos, kurioje veik vidury laukų sukrauti betono blokai, ant kurių aukščiausiųjų gali ramiai sėdėti ir maskatuoti kojas. Mažai papildomų šviesų, matai tik toli besančią mažą gatvelę. Ir akimirką viršų paima vienišumas, veik atrodo, kad čia esam vieni, esam vieni gal visam pasaulyje, ir tai atrodo baugu. Ir lygiai taip pat baugu pagalvoti, kad čia yra dar kažkas gyvo, mūsų galbūt nepastebėto, pražiūrėto. 

Traukinys klasikinė - mažas priminimas parašyti apie tai, kai gana ilgai ties pervaža laukėm pravažiuojančio traukinio, kuris galiausiai atidundėjo labai įtartinai lėtai, ir jį mintyse lydėjo lengva, pakili klasikinė muzika. Traukinys tuo tarpu nutarė sustoti likus metriukui iki pervažos. Cheers.

The fear of things is usually the fear of life - taip taip, aukščiausio lygio filosofijos, pati žinau.

Everyone has a right to appreciate their unimportance - puikiai išversta Užupio konstitucijos frazė. Prie šito įvykio dar galiu paminėti, kad kai su drauge skaitėm lenteles, ji stovėjo prie žemaičių ir sakė "kaip lengva, aš latvių kalba viską suprantu čia".

Tuomet seka penki short stories tipo įrašėliai. Ištraukauju:
"Kabineto durų plyšiu, palei apačią, atslenka skalsus tabako kvapas, paskui jį įeina ir pati mergina. Tik pravėrusi duris ir peržengusi slenkstį ji, kaip visuomet, nužiūri didžiulę erdvę, kurioje dirbdamas žmogus turėtų jaustis ne tik atskirtas nuo pasaulio, bet, ko gero, ir vienišas."

" -          Užmokestis. -, pratęsia tiradą, ant kojų, aptrauktų juodomis, pusiau klasikinėmis kelnėmis, mažne panašiomis į tamprų juodą džinsą, paguldžiusi dokumentą.

Skotas tiesia jai čekį su mažu pasimėgavimu akyse, mat merginai jį pasiekti ištiesta ranka šįsyk pritrūksta penkiolikos centimetrų. It dėstydamas savo sąlygas, siaubingai nemėgstąs kontrolės iš išorės Skotas įtemptu žvilgsniu seka Andrėją, tyliai atsidūstančią ir, pasitaisiusią baltus, lengvai krintančius įliemenuotus šifoninius marškinius lengvai nėriniuota apykakle, atsistojančią ir žengiančią žingsnį Skoto link. Cigaretė smilksta tarp lūpų, nukreipta kairėn pusėn. Merginai palietus ir lengvai truktelėjus čekį šis vos neįplyšta, įstrigęs erdvėje ir laike tarp dviejų žmonių interesų.

- Labai juokinga -, ironiškai pašiepia žaidimus žaidžiantį vyrą Andrėja, laisva ranka išsitraukdama cigaretę ir išpūsdama dūmą, vos pasukdama veidą į šoną nuo Skoto. "

Tai tiek šito literatūrinio ūber stiliaus. 
Tada seka dialogai iš autobusų:
- Berniukai, praeikit, mum reikia į darbą - vidutinio amžiaus moteris sausakimšam autobusui, pilna abiejų lyčių asmenų, kuriems, kaip bežiūrėsi, nėra kur praeit, kad važiuojančiosios į darbą irgi tilptų.

Dar vienas:
- Nelipsit kitoj?
- Ne, nelipsim.
- Neišleisit?
- Ne, neišleisim.

Kosmosynas su visais kosmosiukais - ryškiai šnekėjau apie kažką man nesuprantamo ir radau tam puikių epitetų.

Short stories again, tęsiasi tas pats siužetas.

Šventoji žolė ir kitos substancijos - blogo įrašo, kurio niekaip nesugebu pradėti, siūlomas pavadinimas

Pirmosios dalies pabaiga. Muhahahaha.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Dalykai, kuriuos girdžiu kas dieną

Pažiūrėk į

O tu nemanai, kad tau atsibos tie auskarai?

Nustok dažyt plaukus, nupliksi

Ilgi buvo gražiau

Mama, pažiūrėk į jos plaukus (nuostaba)

Ilgi buvo gražiau

Augink, tik nekirpk

Kada tu suaugsi?

Jėzau, negaliu žiūrėt!

O neskauda?

Tai kodėl tu taip save žaloji?

Tau gal dėmesio trūksta

Tokie, va, kaip tu, tenai eina

Visai nušiurę, atsiaugink (nušiurę, beje, nuo vaikystės)

Tokios tašės tiktai vaikams

Visai nuprotėjai

Aš galvojau, mano anūkėlė jau suaugo, jau nebe mėlynais plaukais, o va nusiėmei kepurę ir...