Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Ką dar užmiršau apie Paryžių

     Pirmiausia - nukeliavusi į Paryžių padariau išvadą, kad šviesoforus jie turi todėl, kad priklauso Europos sąjungai, ir, ko gero, joje esant tai yra privaloma. Eiti per gatvę per žalią ar raudoną - iš esmės nėra skirtumo, bet kuriuo atveju gali sutikti skubantį pamišusį ant kojų važiuojantį vairuotoją, todėl svarbiausias kriterijus yra toli gražu ne šviesaforo šviesos, bet dairymasis į šonus. 

Visas dienas buvo žvėriškai karšta (beveik visas), po vidudienio +30, +32 laipsniai celsijaus, tai linksminomės spirdami save iš namų viskuo, ir kola, ir kava ir kas dar su tuo susiję. Kai žiauriai karšta ir energijos nebūna sėdint Vilniuj, bute, dažniausiai ir nebūna didžiulio entuziazmo prisiversti išeiti į miestą - juk galėsi ir rytoj.
O vat, laikas Paryžiuj buvo visai kitoks, nes žinojom, kad nėra jo jau tiek ir daug.

Nežinau, kokį įspūdį parsivežiau iš Paryžiaus. Sako, jį vadina meilės miestu, gal prieš kokį 100 metų jis toks ir buvo, po šiai dienai, miestas kaip didelis miestas. O gal tik todėl, kad nesusidūrėm su daug naktinio Paryžiaus.
Turbūt smagiausia jo dalis vakarais prie Senos, kur kažkas improvizuoja, kažkas žaidžia ugnimi, kažkas šnekasi ir geria, dažniausiai nėra problemų susipažinti.

Susidūrėm ir su viena aiškia jauna nacionalistine apraiška, kai sakai žmogui "atsiprašau" angliškai, ir matai, kad jis tobulai supranta anglų kalbą, iš karto puikiu anglišku akcentu atsako "taip" ir kai klausi, ar šneka angliškai, aiškiai suprasdamas atsako "ne" ir nueina. Gerai, kad aš iš visų tų metų prancūzų mokinimosi mokykloj bent pamenu kaip Prancūziškai paklausti ar žmogus kalba angliškai, tai mums daaaaaug kartų padėjo.

Prie Notre Dame katedros sutikom muzikantą, grojantį labai mielu instrumentu, pavadintu Bandura: 

Kažkas truputį panašaus į kankles. Fantastiškai rezonuoja. Vaikinas irgi grojo fantastiškai. Greta dėklo gulėjo albumai su jo muzika, kuriuos pardavinėjo už 10 eurų (kas Paryžiuj, ko gero, nėr dideli pinigai). Nutarėm, kad sekančią dieną badausim, bet albumą nusipirkom. Įrašytas ne per geriausiai, tos nuostabios akustikos nėra. Bet melodijos vis tiek nuostabios.
Turbūt ir viskas, ką buvau pamiršusi parašyti. Laiku parskridom, ko gero, per stebuklą. Mūsų skrydis iš Bouvais Tille Aerouosto, kuris randasi tolokai už Paryžiaus, iki jo reikia važiuoti autobusu. Nukeliaujam į autobusų stotį, o ten per visą sieną trys dideli A2 ar A1 formato lapai ir ant jų krūva skrydžių, numeriai, laikai, šalys, į kurias skrendama. Parašyta  "Atšaukti skrydžiai". Skrydis į Lietuvą irgi tarp jų. Tačiau Ryanair'o. O mes faini ir skridom Wizz Air'u. Pasitikrinom skrydžio numerį, ne tas. Įsėdom ir iškeliavom į oro uostą. Tiesa, kai kuriems ne taip pasisekė, sutikom giliai susijaudinusią Lietuvių porelę. Kita vertus, ne mirtis, ne tokia šalis, kurioje baigia galioti Tavo viza, Ryanair'as siūlo bilietus į kitus artimiausius reisus į tas šalis.

Įsėdam į lėktuvą, pasisveikina pilotas, ramiai sako,  mes čia truputį vėluosim pakilti, dispečerių streikas, ruošiamės kilt už kokių 15minučių... Pakilom dvidešimt munučių vėliau, tačiau Lietuvoj atsidūrėm laiku. Pilotas pasistengė.

Ai, dar pirmsyk skridau lėktuvu! Labai žaviai apšąla langas. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…

Apie homofobiją, žmogaus teisę į orumą ir profesinę (ne)etiką

Šiandien Facebook paskyroje Psichologė Ramunė Murauskienė (sunku išties sužvejoti jos diplomą, jei ji jį turi, nes nepriklauso LPS) atsirado įrašas, kuriame moteris nesmerkia, "bet" kalba apie dviejų moterų meilę ir geismą. Jei pats įrašas iš principo ir nediskredituoja visų homoseksualių asmenų situacijos, įvardydamas tik konkretų atvejį su dvejomis "pasimetusiomis" merginomis, kur dar galima ieškoti dviprasmiškumo,  tolesni psichologės komentarai yra stačiai homofobiški. Homoseksualūs žmonės vadinami ligoniais, turinčiais sutrikimų, žmonėmis, nuo kurių reikia apsaugoti savo vaikus.

Parodžius poniai pirštu į jos komentarus, kad tai - homofobija, ji skėsčioja rankomis ir visiems iš eilės teigia, kad kas ką nori matyti, tas tą ir mato, o ji, matai, nieko nesmerkia. Į kitų komentarus atsako, kad pašnekės su jais tada, kai jie patys turės vaikų (lyg tai kuo būtų susiję). Nebelabai lieka ką daryti tada, kai pradeda komentuoti heteroseksualios orientacijos asmenys, tur…