Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

à Paris, partie 1

Visa, kas susiję su Paryžiumi, įsivaizdavau absoliučiai kitaip, negu tai įvyko. Ir tai nėra blogas dalykas. Nustok tikėtis, ir niekas Tavęs nenustebins.

Pirmiausia - couchsurfing bendruomenė. Nežinantiems, kas tai, couchsurfing - tai bendruomenė, kurioje, pažodžiui išvertus, žmonės siūlo sofas. Paprastai keliaujantiems siūlo nemokamą nakvynę, dažnai nori susipažinti, "apsikeisti" kultūromis, pagiduoti naujoje vietoje ir taip toliau ir panašiai.

Parašėm milijonus prašymų apsistoti, iš visų naktų Paryžiuje su žmonėm, pas kuriuos gavom lovas, praleidom tik dvi naktis, ir tik tiek praleisim. Kitas naktis teko daugiau mažiau užkrauti geram draugui ant galvos. Gerai, kad geram. Manau, veik sumušėm prašymų rekordus, kaip keliaudami aštuoniom dienom ir iš jų tris užsirezervavę pas draugą, tai kaip ir lieka penkios.

Statistika:
  • 35 žmonės neatrašė išvis 
  • 2 žmonės sutiko (vienas iš jų grupėje "skubūs prašymai" rašytoje jau veik skrendant) 
  • 2 žmonės rašė gal (vienam netiko data, kitas po pirmos žinutės nutarė nebeatrašyt) 
  • 38 žmonių atsisakė (negalėjo, užimti, nebus, ir visos tos priežastys, kurių jie mums nesako) 
Pas pirmąjį mus priimantį žmogų patekom tokiu metu, kurį angliškai galima apibūdint kaip "the worst possible time ever", kaip vėliau sužinojo tą vakarą, jo draugas buvo smarkiai sužeistas, ryte kai pasidomėjom situacija, jis jau buvo miręs. Visą laiką svajojau apie karštą vandenį, kurio negavom, nes vaikinukas vis būdavo išėjęs savais keliais, o vanduo kitoje atskiroje buto dalyje, pas mamą, pas kurią nueiti nedrįsom. Anyway, faktas yra tas, kad draugiškumą, stogą virš galvos, lovą ir net raktus mes gavom, ir net pasiūlymą užsukti jei jau bus baisiai blogai, ir nerasim kur nakvot. Laimei, neprireikė (visgi nekoks metas).
Antrasis mūsų sutiktas žmogus buvo muzikos žurnalistas, pripasakojo tokių fantastiškų istorijų, kaip, antai, apie du vaikinukus iš Afrikos, kurie ten žvaigždės, o čia ne, ir pirmąsyk atlėkė į tokią gana civilizuotą šalį kaip Prancūzija. Viskas buvo per nauja ir per keista, tad apie tokį dalyką, kaip savarankišką naudojimąsi metro nebuvo nė mažiausios kalbos. Įsivaizduokit, sėdit sau darbe, jum skambina viešbučio šeimininkas, sako, kad iš kambario žmonių, kuriuos prižiūrit, kiaurai lubomis bėga vanduo, ten per daug vandens. O jie, pasirodo, pirmąsyk gyvenime mato dušą, ir nutarė juo pasinaudot tikrai ne dušo kabinoj. Va taip va. Gavom mielą ramų prancūzišką vakarėlį ir bendravimo. Buvo gerai.

O tada prasidėjo laiko leidimas su Tatsuya, draugu, kurį iki tol realiai mačiau ne daugiau nei dešimt minučių gyvai, bet susirašinėjom, vienokiais ir kitokiais laiškais, kalbėjom, bla bla bla.

Piknikai su draugais ir t.t. Kažkaip netyčia užsiminėm, kad dar nežinom, kur šiandien miegam, Tatsuya atsisuka į draugą, su kuriuo ką tik susipažinom, sako, galit miegot jo bute, butas gana didelis, atskiras kambarys plius sofa. O kas mum belieka, jei ne priimti pagalbą, kai ją siūlo. Vaikinukas puikus, įdomiai pašnekėjom, pabendravom.

Na, o įrašą rašau iš Tatsuya buto, kadangi pas juos jis truputį atsilaisvino ir, sako, jei ką, galit prisiglausti. Tai taip ir padarėm. Sakėm, kaip atlygį plausim indus.

Brangus miestas tas Paryžius, bent lyginant su Lietuva. Pvz, šiandien pirkom pigiausius ledus, kokius išvis matėm per visas dienas, ir jie kainavo pusantro euro, kas yra penki litai, dvidešimt centų. Tai Lietuvoj už tokius pinigus daugiau negu vienas "Baltija" ledas išeina, o jie kaip ir prabangiausi, kokius teko matyti. Aišku, lyginti su Lietuva visko nereiktų, čia apskritai kainos kitokios, kita vertus, ir minimali alga gerokai kitokia - €1,430.22 per mėnesį, tad lyginti su lietuviškom kainom veik absurdiška. Aišku, paryžiečiai irgi skundžiasi, kad nepigu, ir svaido į visas puses juokelius, kai klausi, kur pigiau rasti ledų. Bet ko.

Užtat yra nuostabių mažyčių detalių. Paryžiuj normalu daugiabučiuose turėti medinius laiptus. Dažniausiai kiekviena laiptinė daugiau mažiau turi savo interjerą: tam tikras durų ir sienų bei turėklų spalvas. Viskas suderinta. Butų durys vienodos, medinės, gražios.

Taip pat daugiabučiuose mieste įprasta, jei yra, turėti mažyčius liftus, nes ir pačios laiptinės nėra plačios, dažniausiai daugiau mažiau kvadrato formos. Buvom stačiakampiam lifte, kurio ilgis - sutilpti, labai iš bėdos, trim žmonėm (o gal visgi netelpa), plotis praktiškai vienai galvai.

Miestas gana žalias. Apželdinti balkonai, stogai dažnai veik linksta nuo žalumos.

Metro sistema išvystyta fantastiškai. Tik Paryžiuj suvokiau, kad didelis miestas dideliam miestui nelygu, ir tokios savokos kaip kamščiai (kurių yra ir Paryžiuj, bet naudojant metro tai negresia), skubėjimas, dideli atstumai ir laiko gaišimas yra absoliučiai reliatyvios ir susijusios tik su kai kuriais miestais, tokiais kaip Vilnius šiuo atveju, lyginant. Paryžiuje perkirsti didžiąją dalį miesto metro užima apie 25 minutes, kai tuo tarpu Vilniuje autobusais tai būtų apie pusantros valandos. Kiekvienoje metro stotelėje aiškūs ir paprasti visų krypčių maršrutų žemėlapiai, padidintas vietovės aplink tą stotelę žemėlapis. Žemėlapiai visur. Ir daugumoj autobusų stotelių.

Jei nesupranti, kaip pirkti bilietus (automatinai, gana paprasto naudojimo aparatai), paklausi vaikinuko iš informacijos kabinos, jis ne tik papasakos, bet dar ir šalia pastovės, žiūrėdamas, ar viską gerai padaro žmogus, gal net papasakos kaip kas veikia.
Metro bilietas veikia valandą (nors dėdžių kontrolių dažniausiai nebūna). Bilietas pažymimas įeinant į stotį ir iš esmės gali jį naudoti tol, kol nepalieki stoties. Daugumoje stotelių išlipus neprivaloma praeiti išėjimo link ir galima be problemų persėsti į kitą metro. Jei neišnaudojai valandos, taip pat gali iš metro persėsti į, pavyzdžiui, tramvajų.

Metro, tramvajus ir traukiniai dizainu ir sistema veik nesiskiria. Visi atrodo gan panašiai. Traukiniai gabena į tolimesnes vietas ir pirkdamas bilietą moki už nuvažiuotą atstumą. Metro ir tramvajų bilietai (kaip, beje, ir autobusų) veikia ir atrodo taip pat. Skirtumai - metro dažniausiai po žeme, tramvajus ant žemės. Bet ir tai ne visada.

Šiandien buvom Versalio rūmuose. Mums stovint eilėje į juos priėjo pagyvenęs vyrukas, ištiesė kažkokius bilietus, sako, mes jau buvom. Paėmėm. Už kiekvieną bilietą suplota po aštuonis su puse euro. Įeinam, o ten atskira fontanų dalis soduose, su daug leidžiamos klasikinės muzikos. Fontanai ir sodai jėga. Buvo pati geriausia dalis.

Truputis absoliučiai neliestų programomis nuotraukų.




Lėktuve




Lėktuve prie galingai apšalusio lango, aukštokai




kelionėje iš aero uosto į Paryžių




Pirmas vakaras prie Senos upės, Fakyrai




Tas pats




Raštelis, kurį palikom pirmajam mus priimančiam žmogui




Nuostabus durų kilimėlis laiptinėje




Laiptinės interjeras




Laiptinės interjeras




Laiptinės interjeras




Kaip Paryžiuje atrodo gatvių užrašai (sakyčiau, tikrai neblogai)




Apleista, nebeveikianti metro arba traukinių linija vidury miesto (matosi nuo tilto, bet pakankamai užtverta, kad lengvai neįeitum)




Žvilgsnis pro langą




Turbūt ir taip aišku, kad fontanas




Tas pats nr.du




Gyvas ženklas



















Užupio tiltai nuo tokio lygio dar gerokai atsilieka




Dvipusė fotografija




Vienas iš senesnių likusių metro ženklų




Balkonų ir stogų žaluma




Tas pats nr.du




Vairuotojo kabina metro




Vaizdai nuo metro tilto




Vaizdas iš automatizuotos metro linijos, keliaujančios be vairuotojo. Priekis.




Baisiai ant tų arkliukų norėjau, bet kainuoja.




Monmartro bažnyčia




Ir vaizdas nuo jos











m


Galybė sekso prekių parduotuvių šalia Mulen Ružo




Pirmas gyvas kadras su Tatsuya (vyno butelio atidarymo aktas su nepastebėtai sužeista panage ir krauju)




Fontanas darbiniame kvartale už Paryžiaus (papasakosiu)




Didžiulė arka tame pačiame kvartale. Galima užkilti. Dešimt eurų ir kilimas jau jūsų.

Visada Jūsų.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Apie homofobiją, žmogaus teisę į orumą ir profesinę (ne)etiką

Šiandien Facebook paskyroje Psichologė Ramunė Murauskienė (sunku išties sužvejoti jos diplomą, jei ji jį turi, nes nepriklauso LPS) atsirado įrašas, kuriame moteris nesmerkia, "bet" kalba apie dviejų moterų meilę ir geismą. Jei pats įrašas iš principo ir nediskredituoja visų homoseksualių asmenų situacijos, įvardydamas tik konkretų atvejį su dvejomis "pasimetusiomis" merginomis, kur dar galima ieškoti dviprasmiškumo,  tolesni psichologės komentarai yra stačiai homofobiški. Homoseksualūs žmonės vadinami ligoniais, turinčiais sutrikimų, žmonėmis, nuo kurių reikia apsaugoti savo vaikus.

Parodžius poniai pirštu į jos komentarus, kad tai - homofobija, ji skėsčioja rankomis ir visiems iš eilės teigia, kad kas ką nori matyti, tas tą ir mato, o ji, matai, nieko nesmerkia. Į kitų komentarus atsako, kad pašnekės su jais tada, kai jie patys turės vaikų (lyg tai kuo būtų susiję). Nebelabai lieka ką daryti tada, kai pradeda komentuoti heteroseksualios orientacijos asmenys, tur…

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…