Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Vegetariški klausimai Nr.1


    Vegetarizmu, kaip filosofija, susidomėjau gana seniai. Dar būdama pradinėse klasėse turėjau kaimynų jogų šeimynėlę, kurioje mama ir tėtis nevalgė mėsos, bet, mažų mažiausiai nedraudė to savo vaikams. Tuomet buvo labai madinga žinoti, kad augančiam organizmui mėsos neva labai reikia (su tuo nei ginčijuosi, nei nesiginčiju, ramiai palieku tą faktą ramybėje, būdama visų garbingų dvidešimt vienerių metų įkarštyje). 
Tada nutariau kad va, suaugsiu, ir būsiu vegetarė. Nes tiesiog, negražu tuos gyvūnus žudyti.
Dar kiek paaugusi buvau mėsos vaikas. Vištienos šlaunelės buvo mano mėgstamiausias maistas ever. Turbūt būčiau galėjus jį valgyt penkis kartus per dieną iš trijų valgomų kartų. 

    O tada mano gyvenime įvyko revoliucija - gal penktoje / šeštoje klasėje pas mus atsirado naujokė. Tokia beprotiškai graži, savotiška, meniška mergina, su fantastišku stiliumi, mielais bendravimo sugebėjimais, nuostabiai dainuojanti - žodžiu, vienas anksčiausių mano siektinų idealų. Ir, o kad Tu kur - ji buvo vegetarė! Ir štai aš žiūriu į ją ir matau sveiką paauglę, nevalgančią mėsos. Parėjau namo ir tariu "Mama, būsiu vegetarė". Kiek pamenu, niekas manęs neperkalbinėjo. Ir aš nebūčiau perkalbinėjusi vaiko, kuris dievina šlauneles, nes ir durnam aišku, kad jis prie to sugrįš. 
Bet, sako, sąmoningai kovojant su priklausomybėmis, su jomis kovoti kaip ir nereikia. Pasakiau, kad metu, ir nuo tada kelių metų spinduliu nepamenu savęs atidarančios šaldytuvą ir išsitraukiančios šlauneles, nes pasakiau ir prisnigo. Nuo to karto manęs mėsa visai ir netraukė.
    Tuo metu man buvo labai gaila gyvūnų, po to mano pažiūros dėl vegetarizmo keitėsi iš idealistinių į praktines ir atvirkščiai, ilgą laiką. Vėlėliau gyvūnai tapo bloga karma, dar vėliau ėmiau manyti, kad mėsa apskritai nėra sveika, ir be jos man bus tik sveikiau. Žinoma, aš nešneku apie laukinę mėsą, bet būkim biedni, bet teisingi- tokios mes ir nevalgome. 

    Visgi labiausiai šiame įraše turbūt orientuojuosi į idealistinį vegetarizmą - tuo įsivaizduoju pati šiek tiek užsiimanti, ypač, kai mano galvą kirbina visokiausi klausimai kaip kada elgtis, ką manyti, ir ką duoti manyti kitiems. Baigiu galvoje susirinkti lauknešėlį startinių klausimų norintiems vegetarizmo ar jį nagrinėjantiems, bei gal, norintiems tokius suprasti. Į kai kuriuos klausimus esu sau atsakiusi, į kai kuriuos mano atsakymai ir pasvarstymai nuolat keičiasi. Žodžiu Work in progress.


1. Kodėl aš vegetaras?
    Dažniausi atsakymai - nemėgstu mėsos, nemanau, kad ji sveika, nenoriu žudyti gyvūnų.
Aš renkuosi trečiąjį. T.y. savo vegetarizmo priežastį apibūdinu kaip tvirtą tikėjimą, kad tokioje pažengusioje visuomenėje, turint didžiulę maisto įvairovę, galima išgyventi nežudant arba žudant kiek įmanoma mažiau.
Šioje diskusijos vietoje dažniausiai susilaukiu nemažai komentarų, kad pilnavertė mityba be mėsos nėra įmanoma. Bet darau tokią išvadą, kad kokius šešis - septynis metus būdama vegetare daugiau ferum gaunu iš trauklapio, negu mėsėdis iš mėsos. Žmonės yra visaėdžiai ir priklausomai nuo jų gyvenimo būdo, jų organizmas šiek tiek persiprogramuoja. Itin atidiems reikėtų būti pirmuosius vegetarizmo mėnesius, po to, jeigu maitiniesi ne čipsais, anokia čia ir bėda. Neslėpsiu - mėsa man dažniausiai ir neskani. Bet tam nuo jos irgi reikėjo atprasti.

2. Ko aš nevalgau?
    Vegetarų rūšių šiais laikais turbūt yra daugiau, negu gyvūnų, kuriuos žmogus įprastai valgo. Keisčiausias porūšis yra žmonės, nevalgantys raudonos mėsos (aka jautienos, kiaulienos), bet valgantys skraidančius padarus, labiausiai vištiena. Būčiau, geriausiu atveju, linkusi tai vadinti dalinai vegetariška dieta, bet ką čia tas vegetariška, esmė išlieka ir išmetus šitą žodį. Tiesiog dieta, ir dažniausiai dėl sveikatos. Amen.

    Tada prasideda kitokiausi sprendimai: žuvis ir kiaušiniai.
Prisipažinsiu pati dar žmoniškai neperkopusi šitos stadijos. Besanti didžiulė suši gerbėja pastebiu, kad nors ir sąmoningai suvokdama, kad dėl neva skanumyno žūva gyvybė, dar ne visad sugebu to atsisakyti. Bet, manau, nuodugniai tai sau kartosiu, ir galiausiai ateis toks laikas, kai nebekišiu prie to rankų. Šiais laikais jau nebesiginčyjama, kad žuvis irgi yra mėsa, tik kitokia, o tai visgi yra gyvybė.

    Kiaušiniai yra komplikuota tema. Apie juos įvairiose kultūrose sklando gandai ir legendos.
Techniškai kiaušiniai, kuriuos perkame, yra kokiais 99% neapvaisinti. 99%, nes veik visuomet yra miniatiūrinė, veik neįmanoma tikimybė, kad koks nors gaidys prasprūdo pamylėti vištos. Tačiau į tą vieną procentą pakliūti nebūtų lengva. Jaučiuosi taip, lyg ką tik skaitydama apie kiaušinius praleidau gerą valandą. Turbūt, nes taip ir buvo.
    Taigi, kiaušiniai originaliai, jei neapvaisinami, absoliučiai niekuo nesiskiria nuo, pavyzdžiui, menstruacijų. Tai produktas, ateinantis iš gyvūno, bet nežudantis gyvūno. Su gyvybe susijęs tik kiek labiau, negu pienas, bet visgi, pas karves pieno atsiranda tik po to, kai jos atneša į pasaulį naują gyvybę.
Visa kita - etinis ir pusiau veganiškas klausimas. Yra tokia vegetarų rūšis, vadinama ovo-vegetarais: jie valgo kiaušinius ir neatsisako pieno produktų. Vegetaro esmė - nežaloti ir neatimti nereikalingų gyvybių, būtų jos žmogaus ar kokio kito gyvūno. Bet tuomet vėlgi - atimti gyvybę yra blogai, tačiau kankinti iki nukritimo (intensyvi pieno ir kiaušinių pramonė) - jau ne? 
Turbūt nepasiryžtant būti visišku veganu, išeitis yra pirkti kiaušinius ir pieną/sūrį/sviestą iš pažįstamų/draugų, kurių kaime teko būti. Kur matai, kad niekas iš to nedaro daug pinigų, tiesiog auginamos vištos deda per daug kiaušinių, kad žmonės suvalgytų vieni.
P.S. Dar sužinojau - apie vegetarų porūšius -, kad vegetarai, naudojantys pieno produktus, yra lakto-vegetarai.

*suvokia nepaminėjusi dar poros dalykų*
Šliužo fermentas / želatina / kiti gyvulinės kilmės produktai


Dauguma fermetinių sūriu gaminami fermentuojant juos medžiaga, liaudiškai vadinama šliužo fermentu, taip pat į labai nemažai gaminių įeina želatina. Kiek žinau, abi šios medžiagos negali būti išgautos iš gyvo gyvūno, todėl -taip, tam, kad jas gautum, Tau reikia žudyti gyvūną. Tai, žinoma, etinis klausimas. Tačiau ne prie visų sūrių matau prierašą, o želatiną, gaminant namie, galima drąsiai keisti augalinės kilmės medžiaga - agaru, kurios nėra baisiai sunku gauti. Sunkiau išgyventi visuomenėje su sūreliais, ledais ir želė :)


:::Bus daugiau:::


Komentarai

  1. you had me at trauklapis.
    where do i get it.? :D
    o šiaip geras straipsnis, tikrai drįstu vadinti straipsniu.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Pievoje. Neliaudiškai vadinamas gysločiu. Kiek žinau, jame iš tiesų nemažai geležies :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…

Apie homofobiją, žmogaus teisę į orumą ir profesinę (ne)etiką

Šiandien Facebook paskyroje Psichologė Ramunė Murauskienė (sunku išties sužvejoti jos diplomą, jei ji jį turi, nes nepriklauso LPS) atsirado įrašas, kuriame moteris nesmerkia, "bet" kalba apie dviejų moterų meilę ir geismą. Jei pats įrašas iš principo ir nediskredituoja visų homoseksualių asmenų situacijos, įvardydamas tik konkretų atvejį su dvejomis "pasimetusiomis" merginomis, kur dar galima ieškoti dviprasmiškumo,  tolesni psichologės komentarai yra stačiai homofobiški. Homoseksualūs žmonės vadinami ligoniais, turinčiais sutrikimų, žmonėmis, nuo kurių reikia apsaugoti savo vaikus.

Parodžius poniai pirštu į jos komentarus, kad tai - homofobija, ji skėsčioja rankomis ir visiems iš eilės teigia, kad kas ką nori matyti, tas tą ir mato, o ji, matai, nieko nesmerkia. Į kitų komentarus atsako, kad pašnekės su jais tada, kai jie patys turės vaikų (lyg tai kuo būtų susiję). Nebelabai lieka ką daryti tada, kai pradeda komentuoti heteroseksualios orientacijos asmenys, tur…