Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Nežinau, kur mano palaidinė, bet čia visiškas katrojus


Nežinau, kur mano palaidinė


    Nuo vakar vakaro paliaubas paskelbusi katė kaip feniksas iš pelenų arba tiesiog išsibudinęs žvėris-katė paliaubas nutraukė šįryt. Nuo tada įnirtingai medžiojami dozuoto cukraus vienkartinis pakelis - su visu cukrumi viduje - ir mažas, veik dekoratyvinis, plastmasinis skalbinių segtukas. Ir iš ties atėjo tokie laikai, kai, kadais tuos dekoratyvinius dalykėlius nusipirkę pakeliams užsegti, su jais pritvirtiname padžiautus drabužius. Bet ir ne apie tai.


    Negana to, šįryt katė įrodė turinti didelį interesą mano palaidinei, kurią pasidėjau ant lovos, nusiteikusi, kad šiandien dirbsiu ja apsirėdžiusi. Kur paskutinį sykį ją mačiau? Na, ten ir mačiau, ant lovos. Tuomet mačiau, kaip katė ją negailestingai užpuolė ir ėmė kovoti.Mano žvilgsnis kažkur nukrypo ir tai buvo paskutinis sykis, kai ją mačiau.

    Turbūt derėtų paieškoti po lova, nuo pat mažens mūsų namų judesys didžiąją dalį savo grobio - raišteliai, karoliukai, diržai ir, pasirodo, drabužiai - velkasi būtent ten. Ten yra net ir pirma vieta, kurioje mūsų katė praleido gerą pusdienį, kai ją atvežė iš Lesės laikinosios globos. Ji ten tūnojo ir tiesiog norėjo, kad niekas prie jos neitų. Vakarop vis kas keliolika minučių išlįsdavo apsidairyti, aplėkdavo kambarį kampais ir šmurkšt vėl atgal po lova.


    Ir iki šiol išliko įdomaus charakterio. Šeimininkams meili ir lipšni, bet ne visuomet. Bet kai jau būna, tai per akis. Išminkys visas kojas, persitaisys penkis kartus, glaustysis į veik bet kurią kūno dalį ir jausis paglostyta. 


    Svečiams ne tiek baikšti, kiek apatiška. Visgi, katytė iš gatvės. O mažoms katytėms miesto gatvėse šiais laikais, tikiu, ne pats geriausias metas. 

    Išliko keistumų. Jau pusantrų metų mėginam išsiaiškinti, kodėl katė "užkasa" savo vandens dubenėlį prieš jį gerdama. Toks nuoseklus ritualas, dažnai palydėtas vandenyno aplink dubenėlį.

     Visiškas mielumas. Namų šviesa ir jaukuma. Žvitrios, medžioklinės akys. Mokymasis sugyventi su gamta ir ją įvertinti - visa tai mes gauname iš nuostabaus padaro, kurį mes, viso labo, maitinam i glostom. Bet svarbiausia - mylim.

Net kai neįsivaizduoju, kur yra mano palaidinė.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Apie homofobiją, žmogaus teisę į orumą ir profesinę (ne)etiką

Šiandien Facebook paskyroje Psichologė Ramunė Murauskienė (sunku išties sužvejoti jos diplomą, jei ji jį turi, nes nepriklauso LPS) atsirado įrašas, kuriame moteris nesmerkia, "bet" kalba apie dviejų moterų meilę ir geismą. Jei pats įrašas iš principo ir nediskredituoja visų homoseksualių asmenų situacijos, įvardydamas tik konkretų atvejį su dvejomis "pasimetusiomis" merginomis, kur dar galima ieškoti dviprasmiškumo,  tolesni psichologės komentarai yra stačiai homofobiški. Homoseksualūs žmonės vadinami ligoniais, turinčiais sutrikimų, žmonėmis, nuo kurių reikia apsaugoti savo vaikus.

Parodžius poniai pirštu į jos komentarus, kad tai - homofobija, ji skėsčioja rankomis ir visiems iš eilės teigia, kad kas ką nori matyti, tas tą ir mato, o ji, matai, nieko nesmerkia. Į kitų komentarus atsako, kad pašnekės su jais tada, kai jie patys turės vaikų (lyg tai kuo būtų susiję). Nebelabai lieka ką daryti tada, kai pradeda komentuoti heteroseksualios orientacijos asmenys, tur…

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…