Nebevargsiu čia dėdama nuorodų į du ankstesnius įrašus ta pačia tematika, regis, juos galima susirasti labai nesunkiai - tituliniame blogo puslapyje nusileidus čiut čiut žemiau. Kad iš galvos galutinai neiškristų klausimai, kurių buvo labai daug, kai svarsčiau rašyti įrašus, ir procentaliai ėmė mažėti juos pradėjus rašyti, aš tiesiog imsiu ir pratęsiu temą.
6. Oda, kaulas, kailis, vilna
Taip pat komplikuota tema. Nepaisant fakto, kad kartais oda superkama tik kaip šalutinis produktas, auginus gyvūną mėsai, tačiau geros odos atrankai gyvūnai yra tinkamai auginami ir prižiūrimi. Vadinasi, dėl odos gyvūnai yra žudomi. Iš odos yra mileonai aksesuarų, rankinės, ir, žinoma, veik niekuo nepakeičiami - odiniai batai. Neslėpkime, dėl geros odos žudoma nuo smulkiausių gyvūnų iki aligatorių ir banginių.
Kai tuo tarpu iš kaulo yra daromi smulkesni dalykai - pakabučiai, sagos. Pripažinkime, ir čia gyvūnui turėtų būti mažų mažiausiai nemalonu, iš jo atimant ragus. Juk galų gale jis vis tiek žūva. Čia it atimti iš katės nagus ir paleisti ją į gamtą. Ji neturi kuo gintis, neturi kuo lipti ir slėptis ir praranda didžiulę dalį orientacijos aplinkoje apskritai, jos psichika šlija. (Jei klystu, mane visada galima pataisyti).
Kailis - tai toks gyvūninės kilmės darinys, be kurio neapsieinama šiaurėje, nes prie -50 ir iglu ne rojus. Pateisinu tokį kailio naudojimą, jei tam tikrose vietose tai daroma dėl išlikimo. Nes iš sniego rūbų nelabai pasidarysi, ir nelabai jie tave sušildys. Tačiau kailis madoje - šiek tiek kitas reikalas. Dėl savo grožio atimti gyvybę man jau prilygsta vien dėl skanumo atimti gyvybę - mėsos valgymui, todėl to netoleruoju. Neatsimenu, kada paskutinį sykį laikiau rankose kailį (nešnekant apie savo katę) ir visai tuo džiaugiuosi.
Vilna - vėl kiek kitoks produktas. Protingai kerpant avis jos nuo to nekenčia, galbūt netgi atsigauna. Tai arti žmogaus vizito į kirpyklą. Todėl nemanau, kad tokiu atveju gyvūnas yra kankinamas ar labai išnaudojamas ir visai nieko neturiu prieš vilnos naudojimą. Dar reikėtų pasidžiaugti nauja veltinių mada, kuri, kaip žaliavas produktams, pastaruoju metu naudoja jau ir žmogaus plauką, naminių gyvūnų šepečiais surinktą besišeriantį kailį. Tai galimybė iš ko nors, ką jau išmetame, padaryti kažką naudingo ir / ar gražaus.
Visgi įdomiausiu tampa odiniai batai, tie magiški batai, nešiojami per amžius, neskilinėjantys žiemą. Manau, kad geriausia tokį gėrį nusipirkti iš antrų rankų parduotuvių - taip daiktas yra pernaudojamas dar sykį, bet dėl jo nei antrą sykį nemiršta tas pats gyvūnas, nei yra nužudomas kitas. Nėra sueikvojami nauji resursai, bet protingai paskirstomi tie, kurie jau kadais buvo surinkti.
Dėl grožio aksesuarų, nebūdama snobe, siūlyčiau rinktis dirbtinę odą ir kailį - jų dabar apstu, jie pigūs ir jei su jais nevalai grindų, tikrai greitai nenusidėvės. Aš manau, kad netgi labai kūl yra, kai kažkas paliečia tavo apyrankę, klausdamas "o čia tikra oda?" ir tu atsakai "ne." Tada jis, aišku, nusivilia ir tyliai atsidūsta ir tu pridedi "ilgai tokios ieškojau". Taip kadaise žiemai pirkau ne odinius batus. Ne tai, kad jie ištvėrė daugiau, nei sezoną, bet buvo smagu bent jau pažiūrėti ką pirmų rankų parduotuvės turi tokiam žmogui, kaip aš. O batai buvo patogūs.
Su kaulu susiduriu išties mažai, čia daug negaliu pakomentuoti. Iš dalies gal ir visai norėčiau susilaikyti nuo tikrų kaulų / dantų / nagų, nes kol iš odos dažniausiai daromi funkcionalūs dalykai, kaulų, ypatingai dantų, forma dažnai yra paliekama originali, taigi jau savaime simbolizuojanti gyvūno esatį ir tai, kad dėl to, ką nešioji ant kaklo, jis buvo nužudytas.
7. Principingumas
Įsivaizduokime situaciją: tave į svečius pakviečia mamos pusseserė, jūs jau taip seniai matėtės ir šnekėjotės, o ji tokia šauni! Ir štai tu alkanas / nealkanas (nesvarbu, tiesą sakant) pabeldi į duris, tau jas atidaro, ir po laiptinę pasklinda mėsos kvapas. Dabar reikia:
a) bėgti
b) įkyriai kartoti, kad esi vegetaras ir pykti, kad mamos pusseserė tat užmiršo
c) neįkyriai kartoti, kad esi vegetaras ir susilaikysi nuo maisto (ir tikiesi, kad nenuliūdinai)
d) paragauti
e) prisivalgyti iki soties
Apie tai ir pamąstymai numeris septyni. Čia žmogaus principai susiduria su kito žmogaus gražiu ir šviesiu noru tau padovanoti maisto, prie kurio jis plušėjo, dėl kurio sunkiai plukėsi ir kuriuo nori išreikšti savo svetingumą / ilgesį / džiaugsmą, kad atėjai.
Galbūt vertėtų atsižvelgti ne tik į savo gražų norą, kad gamta būtų sveikesnė, bet ir į kitų gražų norą statyti santykius? Žmogus - socialus gyvūnas, dažniausiai gyvenantis visuomenėje. Jei jau gyveni visuomenėje, viename ar kitame etape tau prireikia žmogaus, kas tai bebūtų - kasininkė parduotuvėje, draugas, kuriam gali išsipasakoti, giminės, su kuriomis nori geresnių, nei jau yra, santykių. Žinoma, tie žmonės neturėtų pradėti piktnaudžiauti ir visai nustoti atsižvelgti į Tavo norus, todėl balansas čia būtų labai sveika. Neaprėkti žmogaus, bet neįsismaginti rodant, kad tu toks fainas ir lankstus. Man bent jau taip atrodo.
Ai, močiute, jei skaitai šitą įrašą, tai žinok, kad Tau tai negalioja, nes Tu puikiai žinai, kad aš vegetarė, o aš puikiai gaminu jum skanias salotas ir su vyru kepu sausainius, tai čia kaip ir nėra nesutarimų :)
Žinoma, čia kiekvieno asmeninis reikalas ir pasirinkimas, ir tik patiems nuspręsti, kaip verta daryti.
Jei norite papasakoti apie savo idėjas ar pasirinkimus, darykite tai drąsiai, šios temos diskutuotinos ir man įdomios.
Po įrašu rasite komentarų skiltį.
Kailis - tai toks gyvūninės kilmės darinys, be kurio neapsieinama šiaurėje, nes prie -50 ir iglu ne rojus. Pateisinu tokį kailio naudojimą, jei tam tikrose vietose tai daroma dėl išlikimo. Nes iš sniego rūbų nelabai pasidarysi, ir nelabai jie tave sušildys. Tačiau kailis madoje - šiek tiek kitas reikalas. Dėl savo grožio atimti gyvybę man jau prilygsta vien dėl skanumo atimti gyvybę - mėsos valgymui, todėl to netoleruoju. Neatsimenu, kada paskutinį sykį laikiau rankose kailį (nešnekant apie savo katę) ir visai tuo džiaugiuosi.
Vilna - vėl kiek kitoks produktas. Protingai kerpant avis jos nuo to nekenčia, galbūt netgi atsigauna. Tai arti žmogaus vizito į kirpyklą. Todėl nemanau, kad tokiu atveju gyvūnas yra kankinamas ar labai išnaudojamas ir visai nieko neturiu prieš vilnos naudojimą. Dar reikėtų pasidžiaugti nauja veltinių mada, kuri, kaip žaliavas produktams, pastaruoju metu naudoja jau ir žmogaus plauką, naminių gyvūnų šepečiais surinktą besišeriantį kailį. Tai galimybė iš ko nors, ką jau išmetame, padaryti kažką naudingo ir / ar gražaus.
Visgi įdomiausiu tampa odiniai batai, tie magiški batai, nešiojami per amžius, neskilinėjantys žiemą. Manau, kad geriausia tokį gėrį nusipirkti iš antrų rankų parduotuvių - taip daiktas yra pernaudojamas dar sykį, bet dėl jo nei antrą sykį nemiršta tas pats gyvūnas, nei yra nužudomas kitas. Nėra sueikvojami nauji resursai, bet protingai paskirstomi tie, kurie jau kadais buvo surinkti.
Dėl grožio aksesuarų, nebūdama snobe, siūlyčiau rinktis dirbtinę odą ir kailį - jų dabar apstu, jie pigūs ir jei su jais nevalai grindų, tikrai greitai nenusidėvės. Aš manau, kad netgi labai kūl yra, kai kažkas paliečia tavo apyrankę, klausdamas "o čia tikra oda?" ir tu atsakai "ne." Tada jis, aišku, nusivilia ir tyliai atsidūsta ir tu pridedi "ilgai tokios ieškojau". Taip kadaise žiemai pirkau ne odinius batus. Ne tai, kad jie ištvėrė daugiau, nei sezoną, bet buvo smagu bent jau pažiūrėti ką pirmų rankų parduotuvės turi tokiam žmogui, kaip aš. O batai buvo patogūs.
Su kaulu susiduriu išties mažai, čia daug negaliu pakomentuoti. Iš dalies gal ir visai norėčiau susilaikyti nuo tikrų kaulų / dantų / nagų, nes kol iš odos dažniausiai daromi funkcionalūs dalykai, kaulų, ypatingai dantų, forma dažnai yra paliekama originali, taigi jau savaime simbolizuojanti gyvūno esatį ir tai, kad dėl to, ką nešioji ant kaklo, jis buvo nužudytas.
7. Principingumas
Įsivaizduokime situaciją: tave į svečius pakviečia mamos pusseserė, jūs jau taip seniai matėtės ir šnekėjotės, o ji tokia šauni! Ir štai tu alkanas / nealkanas (nesvarbu, tiesą sakant) pabeldi į duris, tau jas atidaro, ir po laiptinę pasklinda mėsos kvapas. Dabar reikia:
a) bėgti
b) įkyriai kartoti, kad esi vegetaras ir pykti, kad mamos pusseserė tat užmiršo
c) neįkyriai kartoti, kad esi vegetaras ir susilaikysi nuo maisto (ir tikiesi, kad nenuliūdinai)
d) paragauti
e) prisivalgyti iki soties
Apie tai ir pamąstymai numeris septyni. Čia žmogaus principai susiduria su kito žmogaus gražiu ir šviesiu noru tau padovanoti maisto, prie kurio jis plušėjo, dėl kurio sunkiai plukėsi ir kuriuo nori išreikšti savo svetingumą / ilgesį / džiaugsmą, kad atėjai.
Galbūt vertėtų atsižvelgti ne tik į savo gražų norą, kad gamta būtų sveikesnė, bet ir į kitų gražų norą statyti santykius? Žmogus - socialus gyvūnas, dažniausiai gyvenantis visuomenėje. Jei jau gyveni visuomenėje, viename ar kitame etape tau prireikia žmogaus, kas tai bebūtų - kasininkė parduotuvėje, draugas, kuriam gali išsipasakoti, giminės, su kuriomis nori geresnių, nei jau yra, santykių. Žinoma, tie žmonės neturėtų pradėti piktnaudžiauti ir visai nustoti atsižvelgti į Tavo norus, todėl balansas čia būtų labai sveika. Neaprėkti žmogaus, bet neįsismaginti rodant, kad tu toks fainas ir lankstus. Man bent jau taip atrodo.
Ai, močiute, jei skaitai šitą įrašą, tai žinok, kad Tau tai negalioja, nes Tu puikiai žinai, kad aš vegetarė, o aš puikiai gaminu jum skanias salotas ir su vyru kepu sausainius, tai čia kaip ir nėra nesutarimų :)
Žinoma, čia kiekvieno asmeninis reikalas ir pasirinkimas, ir tik patiems nuspręsti, kaip verta daryti.
Jei norite papasakoti apie savo idėjas ar pasirinkimus, darykite tai drąsiai, šios temos diskutuotinos ir man įdomios.
Po įrašu rasite komentarų skiltį.
:::Bus daugiau:::
Komentarai
Rašyti komentarą