Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Negaliu taip daryti? O, žiūrėk, va ir padariau!

    Šis įrašas neturi nieko bendro su maištavimu, bendru nepaklusimu visuomenės normoms ir panašiai. Pastebėjau, kad pastaruoju metu priviso labai daug žmonių, kurie
a) mano, kad išmano
b) išmano,
ir bet kuriuo atveju, yra įsitikinę, kad turi kažkokią teisę man nurodinėti ką ir kaip fotografuoti.

    Aš, žinoma, nešneku apie dėstytojus - studijuoju savo noru, norėdama išmokti pagrindus ir švarios, profesionalios fotografijos apskritai. Bet tai, ką aš darau laisvu nuo mokslų laiku - juk tai mano reikalas. Aš žinau taisykles, ir tas laikas yra skirtas jas suprasti: suprasti, kada jas taikyti, suprasti, kada verta ir reikia daryti išimtis, eksperimentuoti, kelti iššūkius, laužyti, ir jei esu nepatenkinta rezultatu - paisyti.

negalima fotografuoti prieš saulę
negalima fotografuoti aukštais iso
negalima fotografuoti lauke portretų be reflektorių
mesk fotošopą

    Oho, jau, žiū, baigia susirinkti ir visas rinkinukas. Kaip tai negalima? Va, žiū, štai tą aš šią akimirką ir darau! Ir jei man tat patinka, tai yra niekieno kito, tik mano reikalas. Jei keliu viešai nuotrauką, kurioje yra 12800 ISO, tai, vadinasi, net ir būdama tokių rodmenų ji man atrodo to verta. Tai gali būti neprofesionalu, megėjiška, keista, bet profesionalumas irgi neateina iš niekur, į jį turi vesti kelias. Ir, man asmeniškai, tikras profesionalumas nebūtinai yra daryti taip, kaip visi daro, daryti "stock'ines" nuotraukas. Dieve mano, jei visi, dabar pripažįstami fotografijos revoliucionieriais, būtų darę taip, kaip visi tuo metu darė, dabar gal vis dar neturėtume į ką žiūrėti nuotraukose, tik monotoniškus,  visur pasikartojančius raštus, spalvas, kompozicijas. Kiekvieno kelias į profesionalumą gali ir galbūt net turėtų būti atskiras. 

    Yra kelių mokytis: galima visa ką daryti grafomaniškai ir nueiti per kiekybę, galima daug skaityti ir žiūrėti, bet daryti mažai, ir laikantis taisyklių. Bet, galų gale, taisyklės ne amžinos, ir niekad nelaužomos taisyklės tėra grandinės ties čiurnomis, mažu kur bepadedančios.
    Daryti kažką, nes "visi normalūs fotografai taip daro" man yra ne argumentas. Tai man nieko nesako. O netgi galbūt man ir tau tie normalūs fotografai nėra tas pat.
    Negaliu to daryti? Va, žiūrėk, paspaudžiu mygtuką ir padaryta. Ir būna, tokiais momentais atrandu naujas temas, šakas, idėjas. Atrandu patį fotografijos pradą, priežastis, kodėl tuo susidomėjau ir kas mane tame traukia. Atrandu nuotrauką, kurią galiu pajusti. Ir mano tikslas fotografijoje yra įamžinti jausmą apskritai. Įamžinti tai, kas akimis yra nematoma, ir perduoti tą jausmą kitam. 

Ir to aš mokausi.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

100 faktų apie mane

Šimtas faktų apie mane 1. Dažniausiai nevalgau mėsos 2. Domiuosi Miley Cyrus . Nepaisant fakto, kad bent 80% jos muzikos man yra absoliučiai neklausoma, ji man vis dar graži ir bais įdomus žmogus. 3. Mėgstu susipažint su įvairiausio plauko žmonėm ir būdama perdėm sociali pirmą susitikimo dieną visą kartu bastytis arba diskutuoti ir t.t. 4. Paskutinis geras žiūrėtas filmas – „ Constantine “, 2005 5. Dažniausiai net netyčia į mano rankas pakliuvus kokiai temai imu ir nors paviršutiniškai pasidomiu ja labiau – paskutinės dvi buvo 07-08m. ekonomikos krizė (visokiausi The margin call ir Too big to fail ) ir formulės vienas legendos ( Senna; Rush ) 6. Šiemet pirmą sykį dalyvavau rinkimuose ir žadu tą daryti visuomet ateity 7. Kiečiausias naujas išmoktas patiekalas buvo bulvių ir baltųjų ridikų troškinys-apkepas grietinėlės padaže 8. Turiu ask.fm paskyrą ir dažniausiai gėriuosi klausimais, kurių man niekas nerašo http://ask.fm/IndreGegeckaite 9. Tik...

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki. Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą. •        ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais. Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

My hands risen high (short story translated to English)

I rise somewhere high... Everything feels like a dream... The pounding, exhilarating music... Disposable beer cups raised in the air, splashing drink everywhere... The angry shout of a short girl with cuss words... A scene... Somewhere on the street, a guy who grew up in Russia is being kicked with boots... White shoelaces... Skinheads preparing for a football match like school kids: pencils, knives, notebooks, sticks... A crowd of teenagers dressed in black... Pants adorned with chains... A guttural voice screaming to the beat of a song... Night. One can live in a rhythm where there is no sleep. Where there is no tolerance, no citizens of other countries, no yes or no, nothing at all except the first person. I remember how my dad used to listen to rock in the garage. Back in those non-commercial years, when bands were more well-known than they are now, but there wasn’t such blind idolization, in those years when we could all gather in one place, and it didn’t matter where you we...