Negaliu taip daryti? O, žiūrėk, va ir padariau!

    Šis įrašas neturi nieko bendro su maištavimu, bendru nepaklusimu visuomenės normoms ir panašiai. Pastebėjau, kad pastaruoju metu priviso labai daug žmonių, kurie

a) mano, kad išmano
b) išmano,
ir bet kuriuo atveju, yra įsitikinę, kad turi kažkokią teisę man nurodinėti ką ir kaip fotografuoti.

    Aš, žinoma, nešneku apie dėstytojus - studijuoju savo noru, norėdama išmokti pagrindus ir švarios, profesionalios fotografijos apskritai. Bet tai, ką aš darau laisvu nuo mokslų laiku - juk tai mano reikalas. Aš žinau taisykles, ir tas laikas yra skirtas jas suprasti: suprasti, kada jas taikyti, suprasti, kada verta ir reikia daryti išimtis, eksperimentuoti, kelti iššūkius, laužyti, ir jei esu nepatenkinta rezultatu - paisyti.

negalima fotografuoti prieš saulę
negalima fotografuoti aukštais iso

negalima fotografuoti lauke portretų be reflektorių

mesk fotošopą

    Oho, jau, žiū, baigia susirinkti ir visas rinkinukas. Kaip tai negalima? Va, žiū, štai tą aš šią akimirką ir darau! Ir jei man tat patinka, tai yra niekieno kito, tik mano reikalas. Jei keliu viešai nuotrauką, kurioje yra 12800 ISO, tai, vadinasi, net ir būdama tokių rodmenų ji man atrodo to verta. Tai gali būti neprofesionalu, megėjiška, keista, bet profesionalumas irgi neateina iš niekur, į jį turi vesti kelias. Ir, man asmeniškai, tikras profesionalumas nebūtinai yra daryti taip, kaip visi daro, daryti "stock'ines" nuotraukas. Dieve mano, jei visi, dabar pripažįstami fotografijos revoliucionieriais, būtų darę taip, kaip visi tuo metu darė, dabar gal vis dar neturėtume į ką žiūrėti nuotraukose, tik monotoniškus,  visur pasikartojančius raštus, spalvas, kompozicijas. Kiekvieno kelias į profesionalumą gali ir galbūt net turėtų būti atskiras. 

    Yra kelių mokytis: galima visa ką daryti grafomaniškai ir nueiti per kiekybę, galima daug skaityti ir žiūrėti, bet daryti mažai, ir laikantis taisyklių. Bet, galų gale, taisyklės ne amžinos, ir niekad nelaužomos taisyklės tėra grandinės ties čiurnomis, mažu kur bepadedančios.

    Daryti kažką, nes "visi normalūs fotografai taip daro" man yra ne argumentas. Tai man nieko nesako. O netgi galbūt man ir tau tie normalūs fotografai nėra tas pat.

    Negaliu to daryti? Va, žiūrėk, paspaudžiu mygtuką ir padaryta. Ir būna, tokiais momentais atrandu naujas temas, šakas, idėjas. Atrandu patį fotografijos pradą, priežastis, kodėl tuo susidomėjau ir kas mane tame traukia. Atrandu nuotrauką, kurią galiu pajusti. Ir mano tikslas fotografijoje yra įamžinti jausmą apskritai. Įamžinti tai, kas akimis yra nematoma, ir perduoti tą jausmą kitam. 

Ir to aš mokausi.