Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

"Buvo verta"

Prieš gerą savaitę ar dvi portale ask.fm man uždavė klausimą, ką pasakyčiau sau jaunesnei, jei galėčiau grįžti atgal.
Ask.fm jau ištryniau, bet
Pasakyčiau, kad bus verta. Visa tai, ką ji darys, bus to verta. Visa tai, kas tuo metu atrodys nesuprantama, po kiek laiko pavirs nuostabiomis ir neįkainojamomis patirtimis, ją pakeisiančiomis patirtimis, ją užauginsiančiomis patirtimis. Pasakyčiau, kad kad ir ką ji darys, tai atsipirks. Galbūt po metų, galbūt po daugelio.
Stovėdama čia ir žiūrėdama atgal galiu pasakyti, kad toks žodis kaip "klaidos", regis, nebeegzistuoja, egzistuoja tik patirtys, kurių nenusimesi nuo pečių, bet ir nereikia, dėl to, kad užaugai, jos jau ramiai guli ant Tavo pečių ir seka pasakas apie nuostabų Tavo gyvenimą.
Visi praeities įvykiai tampa ir "tai jau praėjo" ir "tai niekada nepraeis". Pradėjus žiūrėti holistiškai suvoki, kad negalima kažko priskirti konkrečios dienos konkrečiai valandai, nes niekas neįvyksta taip staiga. Net greičiausiems incidentams reikalingos bent kelios dienos žmoguje, idant jis susikurtų tam tinkamą erdvę. Visa, kam skirdavau datas, dabar atrodo neaišku kada prasidėję dalykai, tos datos apsinešusios sapno migla ir pačiu stipriausiu rūku, ir nuo to jautiesi tik ramesnis. Suvoki, kad niekas neatsitinka staiga, todėl "staiga" momento kaltinti negalima. Suvoki, kad išvis mažai ką galima kaltinti, kad niekas nėra taip paprasta, kaip atrodo, ir žinai mažiau, nei manei, kad žinai.
Stovėdamas čia suvoki, kad nežinai, kiek žinai: ar daug, ar mažai, žinai, kad žinai tik tiek, kiek žinai. Ir to užtenka. Kad visa kita prielaidos, kai kurios iš tų prielaidų labai gražios, kai kurios ne, bet, galų gale, jos tikrovės nekeičia, ir tikrovė belieka numanoma.
Ir sakydama tik iš to, ką tikrai žinau, sakau:
Buvo verta. Yra verta. Bus verta.
Visa, ką darysi taps Tavo veiklos vaisiais, vienaip ar kitaip. Visa, ką darysi, po daugelio metų bus nuostabu. Ir, ko gero, tai bus žymiai nuostabiau, negu nedarius nieko.

Komentarai

  1. Nepranešei, kad kažkada ištrinsi ask.fm, buvo nebaigta diskusija - norėjosi užduoti tolimesnius klausimus į pateiktus atsakymus, tik ne iš karto.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Na va, apgailestauju. Ir visgi, galima susikeisti kitais kontaktais, drąsiai teigiu, jog, ko gero, mane susiradot būtent per facebook, to dar neišsitryniau.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

100 faktų apie mane

Šimtas faktų apie mane 1. Dažniausiai nevalgau mėsos 2. Domiuosi Miley Cyrus . Nepaisant fakto, kad bent 80% jos muzikos man yra absoliučiai neklausoma, ji man vis dar graži ir bais įdomus žmogus. 3. Mėgstu susipažint su įvairiausio plauko žmonėm ir būdama perdėm sociali pirmą susitikimo dieną visą kartu bastytis arba diskutuoti ir t.t. 4. Paskutinis geras žiūrėtas filmas – „ Constantine “, 2005 5. Dažniausiai net netyčia į mano rankas pakliuvus kokiai temai imu ir nors paviršutiniškai pasidomiu ja labiau – paskutinės dvi buvo 07-08m. ekonomikos krizė (visokiausi The margin call ir Too big to fail ) ir formulės vienas legendos ( Senna; Rush ) 6. Šiemet pirmą sykį dalyvavau rinkimuose ir žadu tą daryti visuomet ateity 7. Kiečiausias naujas išmoktas patiekalas buvo bulvių ir baltųjų ridikų troškinys-apkepas grietinėlės padaže 8. Turiu ask.fm paskyrą ir dažniausiai gėriuosi klausimais, kurių man niekas nerašo http://ask.fm/IndreGegeckaite 9. Tik...

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki. Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą. •        ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais. Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

My hands risen high (short story translated to English)

I rise somewhere high... Everything feels like a dream... The pounding, exhilarating music... Disposable beer cups raised in the air, splashing drink everywhere... The angry shout of a short girl with cuss words... A scene... Somewhere on the street, a guy who grew up in Russia is being kicked with boots... White shoelaces... Skinheads preparing for a football match like school kids: pencils, knives, notebooks, sticks... A crowd of teenagers dressed in black... Pants adorned with chains... A guttural voice screaming to the beat of a song... Night. One can live in a rhythm where there is no sleep. Where there is no tolerance, no citizens of other countries, no yes or no, nothing at all except the first person. I remember how my dad used to listen to rock in the garage. Back in those non-commercial years, when bands were more well-known than they are now, but there wasn’t such blind idolization, in those years when we could all gather in one place, and it didn’t matter where you we...