Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

"Buvo verta"

Prieš gerą savaitę ar dvi portale ask.fm man uždavė klausimą, ką pasakyčiau sau jaunesnei, jei galėčiau grįžti atgal.
Ask.fm jau ištryniau, bet
Pasakyčiau, kad bus verta. Visa tai, ką ji darys, bus to verta. Visa tai, kas tuo metu atrodys nesuprantama, po kiek laiko pavirs nuostabiomis ir neįkainojamomis patirtimis, ją pakeisiančiomis patirtimis, ją užauginsiančiomis patirtimis. Pasakyčiau, kad kad ir ką ji darys, tai atsipirks. Galbūt po metų, galbūt po daugelio.
Stovėdama čia ir žiūrėdama atgal galiu pasakyti, kad toks žodis kaip "klaidos", regis, nebeegzistuoja, egzistuoja tik patirtys, kurių nenusimesi nuo pečių, bet ir nereikia, dėl to, kad užaugai, jos jau ramiai guli ant Tavo pečių ir seka pasakas apie nuostabų Tavo gyvenimą.
Visi praeities įvykiai tampa ir "tai jau praėjo" ir "tai niekada nepraeis". Pradėjus žiūrėti holistiškai suvoki, kad negalima kažko priskirti konkrečios dienos konkrečiai valandai, nes niekas neįvyksta taip staiga. Net greičiausiems incidentams reikalingos bent kelios dienos žmoguje, idant jis susikurtų tam tinkamą erdvę. Visa, kam skirdavau datas, dabar atrodo neaišku kada prasidėję dalykai, tos datos apsinešusios sapno migla ir pačiu stipriausiu rūku, ir nuo to jautiesi tik ramesnis. Suvoki, kad niekas neatsitinka staiga, todėl "staiga" momento kaltinti negalima. Suvoki, kad išvis mažai ką galima kaltinti, kad niekas nėra taip paprasta, kaip atrodo, ir žinai mažiau, nei manei, kad žinai.
Stovėdamas čia suvoki, kad nežinai, kiek žinai: ar daug, ar mažai, žinai, kad žinai tik tiek, kiek žinai. Ir to užtenka. Kad visa kita prielaidos, kai kurios iš tų prielaidų labai gražios, kai kurios ne, bet, galų gale, jos tikrovės nekeičia, ir tikrovė belieka numanoma.
Ir sakydama tik iš to, ką tikrai žinau, sakau:
Buvo verta. Yra verta. Bus verta.
Visa, ką darysi taps Tavo veiklos vaisiais, vienaip ar kitaip. Visa, ką darysi, po daugelio metų bus nuostabu. Ir, ko gero, tai bus žymiai nuostabiau, negu nedarius nieko.

Komentarai

  1. Nepranešei, kad kažkada ištrinsi ask.fm, buvo nebaigta diskusija - norėjosi užduoti tolimesnius klausimus į pateiktus atsakymus, tik ne iš karto.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Na va, apgailestauju. Ir visgi, galima susikeisti kitais kontaktais, drąsiai teigiu, jog, ko gero, mane susiradot būtent per facebook, to dar neišsitryniau.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Apie homofobiją, žmogaus teisę į orumą ir profesinę (ne)etiką

Šiandien Facebook paskyroje Psichologė Ramunė Murauskienė (sunku išties sužvejoti jos diplomą, jei ji jį turi, nes nepriklauso LPS) atsirado įrašas, kuriame moteris nesmerkia, "bet" kalba apie dviejų moterų meilę ir geismą. Jei pats įrašas iš principo ir nediskredituoja visų homoseksualių asmenų situacijos, įvardydamas tik konkretų atvejį su dvejomis "pasimetusiomis" merginomis, kur dar galima ieškoti dviprasmiškumo,  tolesni psichologės komentarai yra stačiai homofobiški. Homoseksualūs žmonės vadinami ligoniais, turinčiais sutrikimų, žmonėmis, nuo kurių reikia apsaugoti savo vaikus.

Parodžius poniai pirštu į jos komentarus, kad tai - homofobija, ji skėsčioja rankomis ir visiems iš eilės teigia, kad kas ką nori matyti, tas tą ir mato, o ji, matai, nieko nesmerkia. Į kitų komentarus atsako, kad pašnekės su jais tada, kai jie patys turės vaikų (lyg tai kuo būtų susiję). Nebelabai lieka ką daryti tada, kai pradeda komentuoti heteroseksualios orientacijos asmenys, tur…

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…