Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Stockholmo sindromas (I)

Kas turi nutikti, kad pajustum artumą žmogui, kuris laiko tave įkaitu? Kodėl ne kiekvienoje situacijoje taip nutinka, ir kokiomis savybėmis turi pasižymėti pagrobėjas, kad auka palaipsniui imtų jam prijausti?

Stokholmo sindromas apibrėžiamas kaip psichologinis reiškinys, kuomet, pagrobimo metu, įkaitai ima jausti teigiamus jausmus pagrobėjams. Jausmai gali būti įvairūs: paklusnumas, pagarba, susižavėjimas, meilė. Simptomas pasireiškia nepaisant to, kad pagrobimu metu įkaitų sveikatai ir gyvybei gali grėsti pavojus. 

Dabartinį pavadinimą šis sutrikimas gavo jį tyrinėjant kriminologui ir psichiatrui Nils Bejerot po Švedijoje įvykusio Kreditbanken banko, esančio Stokholme, greta Norrmalmstorg aikštės, apiplėšimo ir įkaitų krizės (1973), trukusios šešias dienas. Todėl šis apiplėšimas dažnai vadinamas būtent "Norrmalmstorg robbery". 


Nuotrauka iš Stockholmo įkaitų krizės, pirmojo Švedijos nacionalinėje televizijoje tiesiogiai transliuoto įvykio.
Šiandien Stokholmo sindromas yra daug kam girdėtas ir žinomas, tiesa, mažai kas žino, iš kur būtent jis kilo. Nuoširdžiai - ir aš tik šiandien suvedžiau tai į Google paiešką. Ir ne šiaip sau. Tiesiog ką tik baigiau žiūrėti filmą, kuris galvoje skraidė jau beveik pusmetį - nuo tada, kai pirmąsyk pamačiau jo anonsą Youtube.

Berlin syndrome. Filmas, kuris mane nunešė į tolimus apmąstymus, pastebėjimus apie tai, kas, visgi, turi nutikti, kad išsivystytų Stokholmo sindromas. Be proto realistiškas, gasdinantis, įtraukiantis, netgi tave patį priverčiantis kažką pajusti pagrobėjui filmas.

Image result for berlin syndrome
Kadras iš filmo Berlin Syndrome (2017).

Aukos ar pagrobėjo savybės žaidžia didžiausią vaidmenį? O gal - abu? Panagrinėkime atidžiau. Stokholmo sindromą, visų pirma, galima pavadinti savotišku, bet realiu - nors ir retu (pagal FBI duomenis 73-92% aukų nejaučia jokių teigiamų jausmų savo pagrobėjams) - gynybos mechanizmu. Nepaisant jo retumo, jis turi išskirtus veiksnius: auka turi bijoti dėl savo ar sau brangių asmenų sveikatos ir gyvybės, aukai parodomas bet koks teigiamas dėmesys (varijuojantis nuo aukos neskriaudimo iki gyvybiškai svarbių poreikių patenkinimo (pavyzdžiui, dažnai Stokholmo sindromą turį asmenys pasakoja, kad pagrobėjas leisdavo jiems pavalgyti, atsigerti ir panašiai - tai, ko, techniškai, žmogui nereikėtų leisti: kas jam priklauso savaime) ar lengvo palepinimo, tokio, kaip jų mėgstamo maisto užsakymas į namus ir panašiai. 

Taip pat aukos yra izoliuojamos nuo išorės, tačiau neizoliuojamos nuo pagrobėjo. Tarp aukos ir pagrobėjo turi vykti akis-į-akį kontaktas, dažnai nusikaltėliai pasidalina savo pačių išgyventomis situacijomis, patirtu smurtu artimoje aplinkoje, atsiradimo prie mirties slenksčio ar užpuolimo patirtimis. Tokio tipo kontaktas yra, turbūt, svarbiausias faktorius sindromui vystytis. Kodėl? Nes tuomet pagrobėjas mūsų akyse tampa "mažiau blogas", "ne vien tik blogas", techniškai tariant - labiau žmogus. Tuomet dažnas gali bent akimirkai sudvejoti, nustoti teisti, empatizuoti nusikaltėliui.

Tuo tarpu izoliacija nuo išorinių veiksnių gali būti visiška (kai žmogus paimamas įkaitu kad ir, sakykim, banko apiplėšimo metu) arba dalinė, kai žmogus yra santykiuose ir jo antroji pusė "prašo" ar liepia nebendrauti su draugais, šeima ir panašiai. Paprastai tam atsiranda koks nors logiškas paaiškinimas, pavyzdžiui "tavo draugai blogai apie mane kalba" ar, galų gale, po kontakto su kitais gali paprasčiausiai paaštrėti šeimoje esantis fizinis ar emocinis smurtas. Taip auka atgrąsoma nuo išorės, net jei joje dalinai funkcionuoja, gali nueiti į parduotuvę maisto produktų vakarienei paruošti ir panašiai. Šitai laikyčiau antru svarbiausiu faktoriumi simptomui išsivystyti, todėl, kad skriaudžiančiojo elgesys tokiu atveju yra sulyginamas su norma. Auka nemato kitų perspektyvų, kitokių santykių pavyzdžių ir ilgainiui užmiršta, kaip iš tiesų atrodo normalus santykis su kitu žmogumi. Ir ketvirtasis sindromo faktorius yra tai, kad auka turi jaustis taip, tarsi nebūtų išeities iš esamos padėties. Tai gali būti fizinis ar finansinis žmogaus įkalinimas ir panašiai. 
Image result for jail
Bet koks gynybinis mechanizmas turėtų veikti (galbūt ir šitas veikia, tiesiog jis yra toks paradoksalus) mūsų naudai. Galima teigti, kad Stockholmo sindromas pasiūlo išeitį iš esamos situacijos - jei elgsiuosi taip, kaip manęs prašo, turėsiu daugiau šansų visa tai išgyventi. Galbūt mane paliks gyvą/paleis/žmogus pasitaisys. Priklausomai nuo situacijos, tos prielaidos gali kažkiek skirtis, bet jos visos veda ta pačia linkme. Tačiau čia atsiranda kognityvinis disonansas: sindromui prieštaraujantys jausmai, tokie kaip skausmas, panieka ir panašiai, niekur nedingsta. Todėl, nors ir labiau užgniaužti, jie plėšo auką iš vidaus.

Verta paminėti, kad su minėtu sindromu yra susiję ir keletas kitų būsenų. Viena jų, kuria, beje, naudojamasi teisme kaip atitinkama gynyba kuomet vienas sutuoktinis nužudo kitą, vadinama battered person/spouse syndrome. Net neradau, kaip tiksliai tai išversti, nors ne pirmą sykį girdžiu apie šį reiškinį. Tad gero lietuviško termino ir nepasiūlysiu, nebent pažodinį vertimą: patyrusio pakartotinį smurtą žmogaus sindromas. Tai - atvejai, kuomet žmogui keliamas stresas pakartotinai fiziškai ar emocionaliai jį žalojant. Paprastai šis klausimų keliantis sindromas turi ir visas Stockholmo sindromo dalis: baimę dėl sveikatos ar gyvybės, izoliaciją, negebėjimą pilnavertiškai funkcionuoti visuomenėje. Būtent todėl teisme tai naudojama kaip gynyba - strategija pateikiama pabrėžiant kitų išsivadavimo būdų negalimumą dėl vienokios ar kitokios priežasties.

Todėl, kai šnekame apie Stockholmo sindromą, tebūnie, apibrėžtose situacijose jis yra retas, tačiau jo šaknys slypi kur kas giliau mūsų kultūroje. Tai - bet koks besitęsiantis smurtas artimoje aplinkoje. Besitęsiantis, nes auka grįžta pas smurtautoją arba jo nepalieka, ir čia, manau, visi turim vieną kitą pažįstamą. Psichologas Dee Graham taip pat tyrinėjo tokius reiškinius ir dabar turime tokį apibrėžimą kaip socialinis/civilizuotoje aplinkoje vykstantis Stockholmo sindromas (societal Stockholm syndrome). 

Tiek Stockholmo sindromo, tiek smurto artimoje aplinkoje metu, apskritai, galioja smurto ciklas - teorija, išvesta 1979, psichologės Lenor E. Walker. 
(šaltinis wikipedia.com)

Ciklas prasideda įtampa: galbūt smurtaujantysis prastai jaučiasi, yra nervingas, jam nesiseka darbe, ar kaltę dėl savo savijautos jis verčia aukai. Tuomet įtampa prasiveržia smurto protrūkiu - nesvarbu, emociniu ar fiziniu. Vėliau vyksta tam tikras taikymasis, kartais - ir smurtautojo atgailavimas, po kurio eina ramybė, kurios metu, dažniausiai, auka yra kuo nors "lepinama", būtų tai maža pagalba panešti pirkinius, nupirkta suknelė ar apatiniai, galbūt vakarienė restorane ar kinas, o kai kuriais atvejais, kaip ir Stockholmo sindromo metu - paprasčiausias būtiniausių poreikių patenkinimas. Ir tuomet viskas sukasi ratu. Trečioje ir ketvirtojoje fazėse dažnai pasireiškia "smurto amnezija" (abuse amnesia) kuomet auka primiršta ar užmiršta jai padarytas nuoskriaudas, arba jos atrodo mažesnės, nei iš tikrųjų yra.

Ko dažniausiai trūksta aukoms, kad ištrūktų iš šio ciklo? Pilno paveikslo. Gebėjimo atsitraukti iš situacijos ir pasverti, kiek labai esi žalojamas, ir kiek esi "lepinamas". Kiek esi skriaudžiamas ir kiek pagrobėjai bendrauja su tavimi kaip su sau lygiu. Kadangi tai būna retai, verta paminėti, kad, kaip ir dauguma atveju, nusikaltėlis/skriaudėjas laiko save aukštesnio lygmens, nei auka. O tai signalizuoja narcizistišką asmenybę, jos sutrikimą, kuris labai dažnai eina drauge su smurtu. Kitas, absoliučiai priešingas atvejis yra tuomet, kai narciziškumas kyla iš absoliučiai nulinės savivertės: kai žmogui trūksta elementarių bendravimo įgūdžių, empatijos, emocinio intelekto apskritai. Neturėdamas šansų jokiais kitais, aplinkoje normaliais būdais susirasti antros pusės/kompaniono draugystei toks žmogus gali medžioti savo aukas ir jas įkalinti, tikėdamas, kad tik taip jis gali turėti kito žmogaus draugiją.

Tai tiek šiai dienai. O tęsinys tikrai tikrai bus, ir bus greitai. 



Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

My suicide attempt

Norėčiau, kad visi mano blogo įrašai būtų pzityvūs. Kita vertus, taip nelabai ir gali būti, nes niekas nėra tik gera ar bloga, balta ir juoda. Be to, dalinai šito blogo misija yra kalbėti apie dalykus, apie kuriuos kalbama perdėm mažai. Štai todėl aš šiandien ir rašau apie tai, ko dar pati negaliu suprasti. Rašau, pro langus besiskverbiant saulei ir važiuodama traukinyje. Monotoniškai dvelkia pavasariu. Pavasariu, kurio sulaukiau...
    Praėjo jau daugiau, nei pusmetis nuo apsilankymo Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje, hooray. Ir gal penketas mėnesių nuo mane netikėtai užklupusio mėginimo nusižudyti. Ir priešistorė čia reikalinga, ko gero labiau, nei bet kur kitur.
    Praėjusį pavasarį dėl nuotaikos svyravimų ir panikos atakų lankiausi dienos stacionare Vasaros 5, kur sutikau įvairių žmonių ir gerų specialistų. Daug maž kurso vidury (~3 savaitę) mano sąmonės būsena ėmė griūti ir po to tarsi labai greit atsitiesė. Todėl šnekėdamasi su specialistais prieš baigdama kursą …

Apie susilaikymą nuo ikivedybinių lytinių santykių: praėjusio rudens rašto darbas

Sveiki. Senokai nerašiau Jums psichologijos temomis. Todėl šiandien įkeliu šį tą, kuo iki šiol didžiuojuosi - savo pirmąjį rašto darbą, kurį rašiau dar prieš išeidama į akademines.

Rašto darbas šneka apie lytinės abstinencijos diskursus. Kaip minima ir darbe: per daug retai apie tai diskutuoja ateistai. Kam įdomu, palieku pasiskaityti:



LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
Pirmosios pakopos studijų programa SVEIKATOS PSICHOLOGIJA Susilaikymas nuo ikivedybinių lytinių santykių Dalyko,,Psichologijos įvadas” rašto darbas 1 kurso 1 grupės studentė Indrė Gegeckaitė Darbo vadovė Lekt. Vinga Indriūnienė  Kaunas, 2016

Įvadas
    Lytiniai santykiai - pirmaeilė daugumos religijų tema, ir būtent religinėse visuomenėse dažniausiai pabrėžiama susilaikymo, savęs „saugojimo“ svarba. Iš religijos ši tema taip pat yra išplitusi į plačiąją kultūrą, persmelktą sekso įvaizdžių įvairiausiuose kanaluose – spaudoje, televizijoje, muzikos industrijoje. Pasaulyje gimst…

Už senus laikus. Išpažintys.

Prieš porą dienų vaikščiojau parduotuvėje ir, skambant kažkokiai maloniai vasariškai muzikai, mane nunešė į Nostalgijos žemę. Ten buvo taip gera, šilta, jauku... Apglėbė visiška ramuma. Tarsi viskas aplink pasikeičia, spalvos patampa šiltesnės. Tarsi tu čia, kur ir buvai prieš tą dainą, bet ir ten. Koridoriuje tarp dviejų gyvenimų, žingsnis į vieną pusę - ir grįžti, kur ką tik buvai, žingsnis į kitą - ir paskęsi praeityje.     Paskęsi. Būtent. Tai yra tiksliausias žodis, kurį galima rasti. Čia toks memory-induced pleasurable asphyxiation.  Tuo metu gera, bet su laiku gali nužudyt, kiekvienąsyk primenant, kad dabar viso to neturi. Kiekvienąsyk menkinant tai, ką dabar turi. Kiekvienąsyk tikinant save, kad tai, ką turėjai, buvo tobula. O žinot, kaip būna su tom tobulybėm: jos tiesiog neegzistuoja.

    Tas jausmas, turbūt, apima, nes širdis vis dar gyja. O aš, tiesą sakant, netikiu dviem dalykais: kad galima nustoti mylėt, ir kad širdis visiškai užgyja. Man atrodo, kad su laiku mes t…