Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Būk bšk paprastesnis~

- O mano plaukai dabar raudoni ir violetiniai.
- Baik išsidirbinėti, būk normali mergička.*
*paremta tikrais faktais
  
Kai pagalvoji, mano plaukai iš tiesų man sukelia nemažai nepatogumų. Štai, kad ir aną dieną, važiuojant autobusu, greta manęs pusę mano be galo ilgos kelionės sėdėjo penkiasdešimtmetė moteris. Įstabu, kad visą tą kelią ji neišleido nė garso, ir jau tą akimirką, kai jai reikėjo išlipti ir ji atsistojo - o aš tuo metu dar ir kalbėjau telefonu -, ji staiga taip pusiau man, pusiau ne man prabyla, autobuso gale keldama mažą šurmulį savo patarimais:

- Keisk plaukus, keisk požiūrį, keisk santykius!

Atsisuka į greta jos stovinčią merginą natūraliais plaukais, su ja pasišneka, ji palinkteli, vėl atsisuka, mane lygindama, ir kartoja nuo pradžių. Su tokiu šventu tikėjimu, kad šitie patarimai išsprendžia visas pasaulio problemas. 
Bet tik kai jau jai reikia išlipti. Tik kai kalbu telefonu. Esu tikra, tai - ne sutapimų virtinė.
Būti normaliai? Ačiū, gal aš kaip nors, jeigu tai yra normalu. Aš nesėdžiu visą kelionę su gobtuvu ir tik išlipant jį nusivožiu. Nes aš tikiu, kad žmonės turi teisę į savo plaukus ir teisę į savo stilių. Nelinksiu greta kitų, kai ką nors įžeidinėja, o juoba - dėl nereikšmingiausių dalykų, tų, kurie yra maksimaliai ne mūsų reikalas ir jokių pėdsakų mūsų gyvenime nepalieka.

Aš nedažau savo plaukų dėl to, kad kas vos juos išvydęs aiktelėtų. Dažau, nes man gražu. Taip pat, kaip kažkas dėvi aukštakulnius, nes jam/jai gražu. End of story.

Dėl plaukų man rugsėjį neišnuomojo buto, ir nepaisant to, kad jis pasirodo esąs penkios minutės pėsčiomis nuo mano darbo, tuo džiaugiuosi. Nes negali žinoti, ko tikėtis iš žmogaus, kuris net į akis nedrįsta pasakyti, kad atsiima visus savo telefonu minėtus "sąžininga mergina". Suaugęs žmogus, dėl Dievo meilės, regėjimo lauke, pasislėpęs savo mašinoje skambina telefonu pranešti, kad neišnuomos man būsto. Ydinga ir naivu būtų manyti, kad toks error'as jo galvoje - vienintelis.

Aš noriu būt psichologe, skaute, fotografe, vokaliste, galų gale geru žmogumi. Aš noriu būti gera tame, ką darau, ne normali. Aš iš viso vargiai galiu įsivaizduoti, ką reiškia normalu, net tų žmonių, kuriuos visi skirsto į vidutinius, pilkas peles, neturiu jokio poreikio skirstyti. Kiekvienas žmogus man yra kitoks.

Aš neieškau normalių draugų, aš ieškau gerų draugų. Netaikau būti normalia drauge, taikausi būti žmogumi, kuris dėl sau brangių padarys visa ką, kas jo galioje, ir truputį daugiau, kuris liudys jų gyvenimus, ir kurie liudys jo. 

Kalbėti apie tai, kad matau natūralių plaukų merginų, kurios yra paprasčiausiai bukos, nėra prasmės. Nėra prasmės kurstyti stereotipų, akivaizdu, kad žmonės nuo jų ir taip vienaip ar kitaip nukenčia. Ir ne tik tie žmonės, kurie turi klausytis patyčių - taip, staiga rašydama šitą suvokiu, kad tu nenormalus yra patyčios, kaip ir tau brangius dalykus, kad ir asmeninę išraišką, laikyti nesąmone arba išsidirbinėjimu yra žeminti kitą, reiškia tyčiotis, - aukos yra ne tik tie, iš kurių tyčiojamasi. Aukos yra ir tie, kuriuose mes patys tuos stereotipus pasėjame, kurstydami neapykantą, ksenofobiją.

Sunkiausia suvokti viso to apraiškas būtent čia, Lietuvoje, girdint iš krikščionių. Žinau, religinės bendrovės pasižymi uždarumu, konservatyvumu. Tačiau atsisakau tikėti, kad dėl to krikščionis privalo kažką teisti dėl plaukų spalvos.

Nes visur yra šviesos. Savo pradinių klasių tikybos mokytojos (regis, jos vardas Vida) nemačiau gal nuo tada, kai man buvo dešimt. Bet jos prisiminimas toks ryškus, kad ir mano vaikai, ir anūkai žinos apie ją. Apie žmogų, tokį šiltą ir mylintį, tokį neteisiantį ir draugišką. Taip stipriai gyvenantį tuo, kuo tiki. Ir, lyginant su dauguma krikščionių tai - nenormalu.

Visuomet norėjau daryti neįprastus, nekasdienius dalykus, o jei kasdienius - tai nekasdieniškai. Kad juose būtų daugiau šviesos ir tikėjimo, kad jie verstų kalnus.

Būti normaliai? Thanks, but hell no. Ir telydi jus Dievas šioje neįmanomoje misijoje.
 

Komentarai

  1. Giiood. Keep up coloring.
    Šiaip visad širdy pamalonina vaikai, ooooo kokie spalvoti plaukai, o mama, o aš irgi taip kada galėsiu.?
    mane vos priėmė į vieną iš pirmų darbų, nes "labai blogai, kad jūsų plaukai mėlyni, o jūs norit prie maisto dirbti" ow well.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Geras straipsnis niekada nebūčiau pagalvojęs, kad taip reguoja žmonės į kitokią plaukų spalvą :D Mane tai švelniai šokiruoja, bet tikrai nieko nekeičia apie patį žmogų :D

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

100 faktų apie mane

Šimtas faktų apie mane 1. Dažniausiai nevalgau mėsos 2. Domiuosi Miley Cyrus . Nepaisant fakto, kad bent 80% jos muzikos man yra absoliučiai neklausoma, ji man vis dar graži ir bais įdomus žmogus. 3. Mėgstu susipažint su įvairiausio plauko žmonėm ir būdama perdėm sociali pirmą susitikimo dieną visą kartu bastytis arba diskutuoti ir t.t. 4. Paskutinis geras žiūrėtas filmas – „ Constantine “, 2005 5. Dažniausiai net netyčia į mano rankas pakliuvus kokiai temai imu ir nors paviršutiniškai pasidomiu ja labiau – paskutinės dvi buvo 07-08m. ekonomikos krizė (visokiausi The margin call ir Too big to fail ) ir formulės vienas legendos ( Senna; Rush ) 6. Šiemet pirmą sykį dalyvavau rinkimuose ir žadu tą daryti visuomet ateity 7. Kiečiausias naujas išmoktas patiekalas buvo bulvių ir baltųjų ridikų troškinys-apkepas grietinėlės padaže 8. Turiu ask.fm paskyrą ir dažniausiai gėriuosi klausimais, kurių man niekas nerašo http://ask.fm/IndreGegeckaite 9. Tik...

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki. Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą. •        ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais. Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Tai čia striptizas?

 Balandį, įkvėpta porą (pasitikrinau, iš tikrųjų trijų) metų senumo likusio atsiminimo apie dvi (primą draugo padovanotą) privačias poledance treniruotes, kai baigėsi mano sporto salės abonimentas, prisikaupiau parašyti Vipera Academy , kad norėčiau, kaip čia lietuviškai verčiasi, į šokį/sportą su stulpais (poledance). Ir aišku, nutiko baisiausia, kas galėjo nutikti žmogui, kuris dėl visko nerimauja - jie man rado vietos. Rado vietos, jau parašiau, nu prisikalbėjau. Teks eiti. Aš prieš tris metus Sportas niekada nebuvo mano dalykas. Mokykloje labiausiai nekenčiau grupinių sportų. Gal dėl to, kad buvau ir pravardžiuojama ir šiaip atsiskyrėlė, gal dėl to, kad esu intravertė. Vienintelės išlygos, kurias atsimenu, buvo stalo tenisas (duodavo trenerė žaist priesalėj neatsinešusiems aprangos - kaip aš ją dėl to mylėjau! -), ir šokis gimnastiniais kaspinais. Pastarąjį pamačiau po pamokų šokant pažįstamą. Su kažkiek sporto elementų, ten buvo labiau meninis šokis, ir labai ilga...