Alternatyvus tinklaraščio įrašo pavadinimas: "Kaip aš paaukojau VMI pinigų, kodėl normalūs dalykai skamba juokingai ir kaip aš nemoku rengtis". Ar kažkas panašaus.
Ką gi šie trys, pavadinime minėti dalykai, turi bendro? Atspėjote teisingai - nieko jie bendro neturi. Išvis. Gal tik tai, kad jie visi trys vienaip ar kitaip yra nutikę mano gyvenime. Negaliu tiksliai atsiminti, bet, regis, pirmasis nutiko kažkur metų sandūroje. Iš bendrų nuogirdų ir socialinės erdvės žinomam žmogui, su kuriuo normaliai bendrauti man kol kas neteko, parašius, kad pažįstami ieško fotografo renginiui, penkiom savo letenom pasirašiau, pasiūliau savo kainą ir pan, viskas čiki-piki, tik jiem reikėjo sąskaitos, renginys už kelių dienų, VMI verslo liudijimą - jei gerai pamenu - išduoda per 2 - 4 dienas, tarp jų kažkuri lyg ir buvo šventinė. Žodžiu, viskas sutarta, duodu savo el.paštą, jie man ryte parašys ir viskas ok, tai ryte anksti atsikėlus optimistiškai užsakau liudijimą, paskambinu poniai į VMI pasiklaust, kas neaišku, lieku siaubingai patenkinta keliomis informatyviomis maloniomis pokalbio minutėmis, palinkime viena kitai geros dienos. ĮSIMYLĖJAU VMI.
Ir man nebeparašo, nes paskutinę minutę susirado kažką kitką. Žiauriai kūl, galėsiu įsirėminti savo pirmąjį, tokį neverslų, verslo liudijimą. Jei jį vis dar galima atsispausdinti, nes kažkaip per daug nesiveržiau. Ir aš žinau, kad aš pati kalta, plius paaukojau VMI šiek tiek eurų, kad visi būtų laimingi. Žodžiu, jei aną mėnesį kažkam buvo mažesni mokesčiai, tai čia dėl to, kad aš papildžiau valstybės biudžetą, peace.
Buvo ir liūdna, ir juokinga kažkaip. O dabar bus jau aišku, kaip verstis kitą sykį. Žiauriai gera žinia - išsiaiškinau, kaip legaliai operuoti, ir, pasirodo, kol iš to neuždirbi tikrai daug pinigų, - nėra jokios baisiosios plešiančios valdžios ir valstybės. Tik deklaravimo popierizmas ir nieko daugiau. Yes, mano siela šiandien (ir tą dieną, kai sužinojau apie trumpalaikius verslo liudijimus) švenčia.
Švenčia ir nuėjus į Dylan Moran šou Lietuvoje. Švenčia, girdėdama sakinius, kurie, išeidami iš tokio žmogaus lūpų, skamba kažkaip juokingai, bet galiausiai suvokiu, kad beprasmį humorą nuo gero skiria tai, kad tas geras - tai tik kitas žiūrėjimo kampas į viską. Jis vis tiek kalba apie tą patį. Tokia naujai, lengvai įsisavinama, malonia kalba, bet kažkur giliai tie sakiniai, tos frazės pasilieka. Jos šneka apie viską, nuo žmonių tariamų ir tikrų skirtumų, iki didžiulių stigmų. Bet jei kas leistų labai ilgai iš to juoktis, galiausiai nurimtume ir suvoktume, kaip tai rimta. Būtent tai išsineščiau iš šou, be didžiulės šypsenos ir nurimusios savasties. Kad visa tai būdai ir keliai, ir visi keliai yra teisingi, kol jie veda. Dylan'as, akivaizdžiai, susirado savo.
Šnekėdamas apie panašumus ir skirtumus, ir visą kitą. Bet grįžtant prie panašumų ir skirtumų, kaip tik, itin neseniai, girdėjau, kad esu kažkuo nepanaši į moteris. Na, mano pomėgiuose nėra dažymosi (nors tai ir darau, o plaukų dažymą turbūt galima ir į pomėgius įrašyti), ir aš dažniausiai giriuos tik tais nuostabiais batais, kurių norėjau metus. Tai štai.
Kalbėti apie moteriškumą yra sudėtinga, pavojinga ir sunku. Tai labai neapčiuopiamas dalykas, toks, kokią jam suteiki prasmę. Jei kažkam moteriškumas yra tai, tai nekeičia fakto, kad man moteriškumas gali būt tiek daug savybių, kurias turi skirtingos moterys ir jos mane žavi. Vis dar, iki šiol, žadu apie tai padaryti projektą, Gerai, kad prisiminiau, nes metas gi, kada, jei ne dabar?
Nepanaši ne vien dėl to, kad nenorėčiau būt ar nesistengčiau. Nepanaši ir dėl to, kad visai nemoku lakuoti nagų, ir realiai lakuoju bene pirštus ir viską aplinkui valausi. Ir lūpdažis ant mano lūpų formos yra klaidžiojimas Minotauro labirintais. Neįsivaizduoju, kaip žmonės sugeba sau nusipiešt tas, vadinamas, katės akis. Man, šiaip, visai gražu, nežinau, ar nešiočiau, esmė yra ta, kad aš nemoku piešti. Iš visų menų, amatų ir dalykų, aš beveik niekada nepiešiau, ir įtariu, kad tai yra galingai susiję.
Turbūt vis dar nemoku derinti rūbų ir visa kita. "Bet taip belaukdamas gali ir numirti, laukdamas, kol pasikeis tavo skonis drabužiams" - rašiau prieš porą metų. Tai ir velniop tai. Kartais tai erzina, esant tokiam kultui kartais pats nebesupranti, ar nori kažko, nes tai gražu tau asmeniškai, ar nori, nes tau yra įpiršta šito norėti. Jei nori asmeniškai, tada ar gerai, kad nori to, ko visi nori. Žodžiu, dauguma gyvenimo klausimų sutelpa į šitą mano išorinio moteriškojo identiteto problemą. Daugybė klausimų, į kuriuos dažniausiai neatsakinėju, ir, tiesą sakant, visai to nesigailiu. Tiesiog einu toliau ir žiūriu, kaip sekasi, o sekasi, - kaip kada -, neblogai.
Ir štai stoviu aš, žmogus, šiaip sau užsisakęs trumpalaikį verslo leidimą, žmogus, švytinčiomis akimis išėjęs iš Moran'o pasirodymo, žmogus, kuris nemoka dažytis. Pats tikriausias žmogus, kokį temoku sukurti, kokį pati kuriu kiekvieną dieną rinkdamasi arba nesirinkdama daryti dalykus, rinkdamasi arba nesirinkdama ieškoti prasmės, ir rinkdamasi, kaip pasitikti visa, kas į mane ateina, kol aš einu toliau.
Komentarai
Rašyti komentarą