Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Aš noriu, kad jūs būtumėt

Aplink galėtų degti namai, o aš sėdėčiau su ausinėmis ir klausyčiau dainos.
Dainos, išnešančios mane kažkur, kur viskas lyg ir lytėta pirštais, tačiau neapibūdinama ir per didžiausias pastangas. Dainos, kurią praklausiusi jaučiuosi taip, lyg būčiau ką tik išgyvenusi kažką didžiulio, kažką svarbaus, gal net svarbiausio savo gyvenime.
Linguodama į taktą, su ausinėmis, vidury nakties.

Nerašiau gerą milijoną metų, vis pakeldama ranką (kaip smurtaujančiai skamba!), ir nuleisdama gana greitai, per greitai. Kaip turėdama žodį ant liežuvio galo, tarsi jis taip ir neateitų, neišsigrynintų. Ir jis atėjo, va jis, mano žodis, galbūt jau kiek aprūdijęs, netreniruotas, bet dar toks pat tikras, geidžiantis būti perskaitytas ir išjaustas, geidžiantis būti išsakytas.

Mano gyvenime labai staiga atsirado papildomos muzikos. Ne tos muzikos, kurią klausai, jie sako, pasyviai, esi žiūrovas, - bet tai netiesa, nes kiekvienas yra muzikos veikėjas. Tačiau mano gyvenime atsirado muzikos, kurioje aš stoviu atlikėjo paveiksle, sunkiai plušėdama trūkstant oro ištempti ilgiausias frazes. Ir sulig tuo visas gyvenimas tarsi naujai nušvito, kelyje pamestas pasitikėjimas ir valia - jaučiu juos, pamažu užpildant mano plaučius, lėtai kopdama per nesėkmes ir nemalonias mintis, jaudulį, liūdesį, irzulį. Jausmas toks, tarsi staiga būtum gavęs mažą, tik gimusį gyvūną ir neturėtum kam jo perduoti, bet po kelių dienų išaiškėtų, kad gali jį pamaitinti, gali jį prižiūrėti.

Tai taip nutolę nuo tavo rutinos, nuo to, kur buvai iki tol, ką veikei, tačiau tuo pačiu tai staiga atrodo įmanoma, gal aš galiu su tuo susitvarkyti, kai staiga žmonės tampa įkvepiančiais švyturiais ir suvoki, kaip kartais sunku savimi tikėti pačiam vienam, kai atrodo, kad niekas kitas netiki arba to nepasako, nors mintyse žinai esąs neteisus, žinai, kad taip nėra. Bet kartais, regis, tas žodis turi būti ištartas.

Tuomet suvokiu, kad toks yra mano pačios moto. Kad stengiuosi sakyti, ką mąstau, ypatingai jei man atrodo, kad tai man (ir / ar kitam žmogui) gali būti svarbu. Mėgstu žmones, matau juose galybę gero, didžiausią neįmintą visatos mįslę, todėl ir požiūrį apie juos susidaryti mėgstu gerą. Taip tiesiog nutinka, mat, žmonės nuostabūs. O kai apie kažką galvoju gerai, tai sakau. Galiausiai retsykiais žmones užverčiu komplimentais, ir jie pradeda ten ieškoti gilių prasmių, pvz kabina arba kažko iš manęs nori. Jūs esat nuostabūs, ir aš noriu, kad jūs būtumėt. Tai tiek tų mano norų.

Tačiau ir man būna, kad smulkios nesąmonės, kartais išlindusios į paviršių ima atrodyti didelės, akimirkai kitai nubraukdamos visokius gyvenimo moto. Taip atsitiko vieną gruodžio naktį, ir tai buvo šešių valandų reikalas, kuomet mano norą aplankyti sergantį žmogų suvalgė mano asmeniniai kompleksai. Tą savaitgalį snigo be galo dailiai, ir sekmadienį jau beveik traukėm namo, į Vilnių, ir turėdama realų šansą pamatyti tą žmogų, kuris, žinau, kad yra be galo mielas, kuris, žinau, kad yra nelinkęs demonstruoti jausmų, aš nutariau, kad esu negražiai apsirengusi, arba kad mano esatis palatoje būtų kažkuo erzinanti. Tada, po tiek laiko, vis dar nesijaučiau šeimos dalimi, kad ir kaip būtų keista. 

Ir tada viskas tik TIK - žmogus yra - TAK žmogaus nėra. 

Penktadienį buvau spektaklyje "Savižudis" Vilniaus mažajame teatre. Prie visa ko, ten buvo ir tik tak, buvo TIK ir tu dar čia, su tuo ir anuo, turi tą ir aną, esi, ir TAK, ir jau nieko nebėra. 

Tiesiog       TIK                                                                                                                             TAK

Šešių valandų reikalas. Ir žmogaus nebėra. Tu pabundi iš sapno vidury nakties, nuo skambučio garso. Žmogaus nebėra. Ir tada suvoki, kad savo šansą praleidai, ir dabar jau niekas tau jo neiškapstys. Supranti, kad neverta dėl to graužtis - būtent dėl to, kad tai nieko nekeičia, bet kartkartėmis vis tieka grįžti prie to, pamažu įvertindamas iš tavo lūpų sklindančių žodžių reikšmę. Arba nesklindančių žodžių. Niekas tau nesugrąžins tų nebūtų akimirkų, kurių nesugebėjai išnaudoti. Tu tai turėjai, tai buvo tavo rankose, galėjai spjauti į viską ir pasirinkti kitą variantą. Ir nepasirinkai.

Ir vis dar sakau žmonėms, ką galvoju. Kartais save pristabdau ar pasveriu, bet jūs esate mano gyvenimo šviesos. Turbūt, labiau teigiamus dalykus, nei neigiamus, nors šiuo laikotarpiu net mano skalė apsiverčia.

Spektaklyje žmogų įkalbėjo nusižudyti, ir už kažką garbingai numirti. Pagrindinis veikėjas, tačiau, galiausiai neišdrįso.
"Leiskite bent retsykiais, bent pašnibždomis, pasakyti, kad gyventi sunku, ir gyventi pasidaro lengviau" - sklinda iš vyro lūpų. Vakaro šviesa. Kaip, atrodo, tat paprasta. Kaip nebūdinga, ypatingai vyrams, ir kaip gera už tuos, kurie keičiasi. Kalbėti ir kalbėtis, rašyti ir rašytis, textinti ir textintis, blogginti 

ir

aplink mane galėtų degti namai, o aš klausyčiau dainos, į taktą linguodama trečią ryto. Mes visi esam čia, nes tragiškai norim gyventi. Tai galima pamiršti, bet tiesa yra tokia. Mus čia įmetė ir niekas nepaaiškino, kaip elgtis, ir mes visi šito mokomės. Ir visi esame be galo įsimylėję gyvenimą. Ypatingai tie, kuriems jame labiausiai nesiseka. Tie, kuriems rytais sunkiausia atsikelti. Tie, kurie galvoja arba kalba apie savižudybę. Visi tie žmonės, kuriems taip sunku, jie myli gyvenimą, dievina. Jie labiau už bet ką kitą nori būti laimingi - ir taip labai jiems to trūksta. Ir taip labai jiems tai nesiseka, kad darosi vis sunkiau tai pakelti, darosi vis sunkiau bandyti. Darosi vis sunkiau kelti save iš lovos.

Tokiais rytais mane prikelia ta pati frazė:

"And I know we're insanely in love with our lives 'cause today
we're all here"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…

Dalykai, kuriuos girdžiu kas dieną

Pažiūrėk į

O tu nemanai, kad tau atsibos tie auskarai?

Nustok dažyt plaukus, nupliksi

Ilgi buvo gražiau

Mama, pažiūrėk į jos plaukus (nuostaba)

Ilgi buvo gražiau

Augink, tik nekirpk

Kada tu suaugsi?

Jėzau, negaliu žiūrėt!

O neskauda?

Tai kodėl tu taip save žaloji?

Tau gal dėmesio trūksta

Tokie, va, kaip tu, tenai eina

Visai nušiurę, atsiaugink (nušiurę, beje, nuo vaikystės)

Tokios tašės tiktai vaikams

Visai nuprotėjai

Aš galvojau, mano anūkėlė jau suaugo, jau nebe mėlynais plaukais, o va nusiėmei kepurę ir...