Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Aš noriu, kad jūs būtumėt

Aplink galėtų degti namai, o aš sėdėčiau su ausinėmis ir klausyčiau dainos.
Dainos, išnešančios mane kažkur, kur viskas lyg ir lytėta pirštais, tačiau neapibūdinama ir per didžiausias pastangas. Dainos, kurią praklausiusi jaučiuosi taip, lyg būčiau ką tik išgyvenusi kažką didžiulio, kažką svarbaus, gal net svarbiausio savo gyvenime.
Linguodama į taktą, su ausinėmis, vidury nakties.

Nerašiau gerą milijoną metų, vis pakeldama ranką (kaip smurtaujančiai skamba!), ir nuleisdama gana greitai, per greitai. Kaip turėdama žodį ant liežuvio galo, tarsi jis taip ir neateitų, neišsigrynintų. Ir jis atėjo, va jis, mano žodis, galbūt jau kiek aprūdijęs, netreniruotas, bet dar toks pat tikras, geidžiantis būti perskaitytas ir išjaustas, geidžiantis būti išsakytas.

Mano gyvenime labai staiga atsirado papildomos muzikos. Ne tos muzikos, kurią klausai, jie sako, pasyviai, esi žiūrovas, - bet tai netiesa, nes kiekvienas yra muzikos veikėjas. Tačiau mano gyvenime atsirado muzikos, kurioje aš stoviu atlikėjo paveiksle, sunkiai plušėdama trūkstant oro ištempti ilgiausias frazes. Ir sulig tuo visas gyvenimas tarsi naujai nušvito, kelyje pamestas pasitikėjimas ir valia - jaučiu juos, pamažu užpildant mano plaučius, lėtai kopdama per nesėkmes ir nemalonias mintis, jaudulį, liūdesį, irzulį. Jausmas toks, tarsi staiga būtum gavęs mažą, tik gimusį gyvūną ir neturėtum kam jo perduoti, bet po kelių dienų išaiškėtų, kad gali jį pamaitinti, gali jį prižiūrėti.

Tai taip nutolę nuo tavo rutinos, nuo to, kur buvai iki tol, ką veikei, tačiau tuo pačiu tai staiga atrodo įmanoma, gal aš galiu su tuo susitvarkyti, kai staiga žmonės tampa įkvepiančiais švyturiais ir suvoki, kaip kartais sunku savimi tikėti pačiam vienam, kai atrodo, kad niekas kitas netiki arba to nepasako, nors mintyse žinai esąs neteisus, žinai, kad taip nėra. Bet kartais, regis, tas žodis turi būti ištartas.

Tuomet suvokiu, kad toks yra mano pačios moto. Kad stengiuosi sakyti, ką mąstau, ypatingai jei man atrodo, kad tai man (ir / ar kitam žmogui) gali būti svarbu. Mėgstu žmones, matau juose galybę gero, didžiausią neįmintą visatos mįslę, todėl ir požiūrį apie juos susidaryti mėgstu gerą. Taip tiesiog nutinka, mat, žmonės nuostabūs. O kai apie kažką galvoju gerai, tai sakau. Galiausiai retsykiais žmones užverčiu komplimentais, ir jie pradeda ten ieškoti gilių prasmių, pvz kabina arba kažko iš manęs nori. Jūs esat nuostabūs, ir aš noriu, kad jūs būtumėt. Tai tiek tų mano norų.

Tačiau ir man būna, kad smulkios nesąmonės, kartais išlindusios į paviršių ima atrodyti didelės, akimirkai kitai nubraukdamos visokius gyvenimo moto. Taip atsitiko vieną gruodžio naktį, ir tai buvo šešių valandų reikalas, kuomet mano norą aplankyti sergantį žmogų suvalgė mano asmeniniai kompleksai. Tą savaitgalį snigo be galo dailiai, ir sekmadienį jau beveik traukėm namo, į Vilnių, ir turėdama realų šansą pamatyti tą žmogų, kuris, žinau, kad yra be galo mielas, kuris, žinau, kad yra nelinkęs demonstruoti jausmų, aš nutariau, kad esu negražiai apsirengusi, arba kad mano esatis palatoje būtų kažkuo erzinanti. Tada, po tiek laiko, vis dar nesijaučiau šeimos dalimi, kad ir kaip būtų keista. 

Ir tada viskas tik TIK - žmogus yra - TAK žmogaus nėra. 

Penktadienį buvau spektaklyje "Savižudis" Vilniaus mažajame teatre. Prie visa ko, ten buvo ir tik tak, buvo TIK ir tu dar čia, su tuo ir anuo, turi tą ir aną, esi, ir TAK, ir jau nieko nebėra. 

Tiesiog       TIK                                                                                                                             TAK

Šešių valandų reikalas. Ir žmogaus nebėra. Tu pabundi iš sapno vidury nakties, nuo skambučio garso. Žmogaus nebėra. Ir tada suvoki, kad savo šansą praleidai, ir dabar jau niekas tau jo neiškapstys. Supranti, kad neverta dėl to graužtis - būtent dėl to, kad tai nieko nekeičia, bet kartkartėmis vis tieka grįžti prie to, pamažu įvertindamas iš tavo lūpų sklindančių žodžių reikšmę. Arba nesklindančių žodžių. Niekas tau nesugrąžins tų nebūtų akimirkų, kurių nesugebėjai išnaudoti. Tu tai turėjai, tai buvo tavo rankose, galėjai spjauti į viską ir pasirinkti kitą variantą. Ir nepasirinkai.

Ir vis dar sakau žmonėms, ką galvoju. Kartais save pristabdau ar pasveriu, bet jūs esate mano gyvenimo šviesos. Turbūt, labiau teigiamus dalykus, nei neigiamus, nors šiuo laikotarpiu net mano skalė apsiverčia.

Spektaklyje žmogų įkalbėjo nusižudyti, ir už kažką garbingai numirti. Pagrindinis veikėjas, tačiau, galiausiai neišdrįso.
"Leiskite bent retsykiais, bent pašnibždomis, pasakyti, kad gyventi sunku, ir gyventi pasidaro lengviau" - sklinda iš vyro lūpų. Vakaro šviesa. Kaip, atrodo, tat paprasta. Kaip nebūdinga, ypatingai vyrams, ir kaip gera už tuos, kurie keičiasi. Kalbėti ir kalbėtis, rašyti ir rašytis, textinti ir textintis, blogginti 

ir

aplink mane galėtų degti namai, o aš klausyčiau dainos, į taktą linguodama trečią ryto. Mes visi esam čia, nes tragiškai norim gyventi. Tai galima pamiršti, bet tiesa yra tokia. Mus čia įmetė ir niekas nepaaiškino, kaip elgtis, ir mes visi šito mokomės. Ir visi esame be galo įsimylėję gyvenimą. Ypatingai tie, kuriems jame labiausiai nesiseka. Tie, kuriems rytais sunkiausia atsikelti. Tie, kurie galvoja arba kalba apie savižudybę. Visi tie žmonės, kuriems taip sunku, jie myli gyvenimą, dievina. Jie labiau už bet ką kitą nori būti laimingi - ir taip labai jiems to trūksta. Ir taip labai jiems tai nesiseka, kad darosi vis sunkiau tai pakelti, darosi vis sunkiau bandyti. Darosi vis sunkiau kelti save iš lovos.

Tokiais rytais mane prikelia ta pati frazė:

"And I know we're insanely in love with our lives 'cause today
we're all here"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

100 faktų apie mane

Šimtas faktų apie mane 1. Dažniausiai nevalgau mėsos 2. Domiuosi Miley Cyrus . Nepaisant fakto, kad bent 80% jos muzikos man yra absoliučiai neklausoma, ji man vis dar graži ir bais įdomus žmogus. 3. Mėgstu susipažint su įvairiausio plauko žmonėm ir būdama perdėm sociali pirmą susitikimo dieną visą kartu bastytis arba diskutuoti ir t.t. 4. Paskutinis geras žiūrėtas filmas – „ Constantine “, 2005 5. Dažniausiai net netyčia į mano rankas pakliuvus kokiai temai imu ir nors paviršutiniškai pasidomiu ja labiau – paskutinės dvi buvo 07-08m. ekonomikos krizė (visokiausi The margin call ir Too big to fail ) ir formulės vienas legendos ( Senna; Rush ) 6. Šiemet pirmą sykį dalyvavau rinkimuose ir žadu tą daryti visuomet ateity 7. Kiečiausias naujas išmoktas patiekalas buvo bulvių ir baltųjų ridikų troškinys-apkepas grietinėlės padaže 8. Turiu ask.fm paskyrą ir dažniausiai gėriuosi klausimais, kurių man niekas nerašo http://ask.fm/IndreGegeckaite 9. Tik

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki. Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą. •        ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais. Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Dramblio dydžio susvetimėjimas

 Savaitgalį sėdėjau su draugėmis prie puodelio kavos, ir kažkaip mes užsikalbėjome apie tai, kas yra ištikimybė santykiuose. Ir paaiškėjo, kad klube šokis su kitu (ne savo išrinktuoju) priešingos lyties žmogumi gali būti laikomas neištikimybe.  Ir tiek daug klausimų man kilo. Vargšas tas žmogus, kuris pasmerktas visą gyvenimą su vienu žmogumi šokti. Jo, yra draugės merginos, su jomis ala galima. Tada pradėjau aš klausti, o tai kaip šokių vakarai visokie. Sakau, žmonės juk šokdavo. Žmonės išeidavo vieni su kitais pašokti, buvo tokie laikai. Sako, nu jei šokių vakarai, tai čia kitaip, nes ten žmonės šokti susirenka. O klubuose, sako, vyksta medžioklė. Bet į medžioklę gi nebūtina tuo pačiu atsakyti. Galima tiesiog pašokti su žmogumi. Sako, į klubą eina medžioti, ir tuo pačiu sako "aš tai su draugėmis pašokti ateinu". Tai gal ne tu viena, visgi? Taip pat, kaip dauguma vairuotojų mano, kad vairuoja geriau už daugumą vairuotojų, gal nesam vieni, kurie į klubus ateina pašokti?