Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Nesu dėkinga, kad mane mušė

Nežinau, kaip, bet būtent šiandien akys užkliuvo už Kauno Dienoje prieš daugiau nei pusmetį paskelbto straipsnio, kurio pavadinimas, supraskit, labai mažai kuo skiriasi nuo manojo: „P . Gražulis: esu dėkingas tėvams, kad vaikystėje mane mušė“. Skiriasi tik kokiais trimis žodžiais, ir visais jais – dėl priežasties, ne dėl kokio nesusipratimo.

Prieš veliantis į bet kokias diskusijas, norėčiau pabrėžti, kad mušimas nėra jokia auklėjimo priemonė ir jis neturi nieko bendro su asmenybės formavimu. Arčiausiai to – tik regresas: asmenybės deformacija.

Smurtas prieš vaikus (būtent todėl prieš, o ne įvardijamas kaip ir žmonės, mušdami vaikus, neskanduoja nei „už geresnę Lietuvą“, nei „už geresnius vaikus“) yra tik suaugusiųjų būdas išsilieti ant silpniausios, mažiausios visuomenės grandies. Jis tuo labai panašus į klasės gražuolį, kimbantį sumušti klasės moksliuko. To, kuris toje srityje silpniausias, toks silpnas, kad visai ne varžovas.

Apskritai, kai šnekama apie vyro smurtą prieš žmoną – arba atvirkščiai -, tai vienintelis, manantis, kad tuo kažko išmokys žmogų, yra pats smurtautojas. Kodėl su vaikais turėtų būti kitaip?

Siekiant vaiką pamokyti ir suprasti veiksmų pasekmes, jį mušti – tai ne moralės ar samprotavimo ugdymo būdas. Taip auginamas žvėris, kurio vienintelis tikslas yra išgyventi (taip pat ir kuo greičiau palikti namus, kuo greičiau prasimanyti pinigų, kuo greičiau tapti „nepriklausomam“). Jis gali kuriam laikui nustoti taip elgtis, iš baimės būti primuštas, bet jis nesupras savo veiksmų ar minčių apie tuos veiksmus klaidingumo. Ir tai, be abejo, išlįs tada, kai niekas šalia su diržu nestovės: bus išėję į darbą, nebegyvens kartu ar, paprasčiausiai, jau bus numirę.

Netgi ir tiems, kurie pripažįsta, kad vaiko lupimas nėra labai konstruktyvus veiksmas, bet vis tiek niekaip negali liautis to daryti ir tiki, kad gal kas nors visgi gauna iš to naudos, turiu paprastos, jau labai išpopuliarėjusios statistikos: JAVvalstijų, kuriose įgalinta ir neįgalinta mirties bausmė, nusikaltimų kiekį,kuris yra labai, labai apylygis. Gerai gerai, šiame puslapyje teigiama, kad ten, kur mirties bausmė panaikinta, nusikaltimų mažiau. Jei net grasant mirtimi niekas nesikeičia (paprasčiausiai, nusikaltimo, kaip ir negero darbo metu, dažniausiai nėra galvojama apie bausmę), verta susimąstyti, iš kur toks šventas žinojimas, kad viskas čia yra normaliai. Kuomet vaikas, geriausiu atveju, dar šviežių įspūdžių kupinas, susilaikys nuo veiksmo, net nesuvokdamas, kad tas veiksmas galėtų būti blogas, tiesiog dėl to, kad gaus lupti.

Tai visgi, iš kur toks šventas naivumas? Norėdama atsakyti į šį klausimą, aš keliu dar vieną: kada gi dažniausiai prieš vaikus yra keliama ranka? Pavyzdžiui, ar įsivaizduojate tokią situaciją: ramus šeštadienis, šeima leidžia laiką namuose, tėvas, genamas nuobodulio ir meilės vaikams svarsto, ką čia tokio nuveikus, kaip čia pavertus vaikus geresniais, ir staiga it perkūnas iš giedro dangaus šauna mintis – „O, einu, pašauksiu ant vaikų, ai, nu ir gal dar prie to paties pamušiu, kad geresni žmonės išaugtų“. Skamba keistai? Išties.

Būtent todėl, kad  smurto imamasi, kai žmogus išmuštas iš vėžių, netenka kantrybės ir neranda sveikesnių būdų išsilieti, nuleisti garą, bet svarbiausia – susidoroti su situacija. Tuo tarpu auklėjimas, auginimas, kaip ir bet koks progresyvus ilgalaikis darbas, reikalauja tiek pasiruošimo, tiek išsamaus veiksmų plano.

Reikia beprotiškai daug dirbti su savimi, kad stresinėse ir ekstremaliose situacijose žmogaus veiksmai atspindėtų jo kasdien nešamas vertybes, ir tie žmonės, kurie pratrūkę lemiamu momentu sugalvoja kažką pamokyti, kaip vergą Mauritanijoje (įdomu, ar ten kaip vergų pop kultūra, išliko plakimas botagu?), kad daugiau taip nedarytų, turbūt nėra tie daugiausiai su savimi dirbantys žmonės.

Visi tie pateisinimai ir lieka tik pateisinimais. Jei kyla noras teisinti, vadinasi, yra ką. Suaugusiems tai puikus būdas užsimiršti, kaip jie nemoka valdytis, tvarkyti problemų, kokie jie likę į smurtą. Atsižvelgiant į „sveikųjų“ liūdną psichikos sveikatos padėtį Lietuvoje, nėra ko stebėtis. O ir tiems žmonėms mintis, kad galima gyventi – ir kažkas gyvena – kitaip, atrodo neprieinama. Be to, kaimynai savo vaiką irgi lupa... O dar, kas be ko, va, jie patys taip užaugo, ir ką, ir nieko, žiūrėkite, kokie žmonės išaugo, viskas gerai. Tektų imti ir pripažinti, kad ir patys yra traumuoti, ir to vaikystės pavyzdžio vedini (nes vaiko asmenybę kur kas labiau formuoja tėvų pavyzdys nei Coelho citatos) augina naująją kartą.

Tie vaikai vis „patys prisiprašo“, taip pritaikomi kaltos aukos modeliai, kuriais po to teisinama viskas, nuo mėlynės paakyje iki redakcijos iššaudymo, ištisų genocidų.

Normali žmogaus reakcija į skausmą yra atsitraukti nuo skausmo šaltinio. Tai yra įgimta, tai yra paprasčiausia apsauginė reakcija ir žmogus taip sutvertas. Nuo ugnies ranką patraukiame, ir iš to nieko daugiau neišmokstame, tik nekišti į ją rankų. Ir tai, nesąlyginiai refleksai čia gerokai patikimesni už bausmes.

Tačiau, jei nuo skausmo šaltinio atsitraukti, dėl vienų ar kitų priežasčių, nepavyksta, ilgainiui jis yra imamas teisinti iš abiejų pusių – tėvams vaikas tampa pats prisiprašęs, vaikui, net ir užaugusiam, tėvai gali imti atrodyti žinoję, ką daro, tikrai įkrėtę košės, aplaužę ragus. Auklėjimo tikslas nėra nusodinti žmogų ir aplaužyti jam  ragus. Tai absoliučiai destruktyvu. Auklėjant verta siekti užauginti žmogų, kuris ir pats kažko siektų, o ne tiesiog savo gyvenimo tikslu pasirinktų nesiekti tam tikrų dalykų, nes galima nukentėti.

Ilgainiui gali pasidaryti per sunku suvokti, kad tave tiesiog muša, Kad tu dėl to nekaltas. Kad žmogus, kuris tave muša, tuo metu tau nesiekia jokio didesnio tikslo ir šventumo, jis paprasčiausiai turi problemų. Bet taip yra. Tad gal pagaliau prisipažinkime klydę ir išženkime iš akmens amžiaus. Bausmėmis vaikai išvis neturėtų būti ugdomi (ir nėra, nes visa, ką įsivaizduojame bausmėmis, ir nėra ugdantys dalykai). Įženkime į amžių, kur su vaikais šnekama, kas ir kodėl nutiko, pasakojama, kaip kitas dėl to galėjo pasijausti, siūloma pačiam įlipti į tuos batus ir pamąstyti, ar vaikas norėtų būti šitaip nuskriaustas. Kur ugdomas mąstantis žmogus, ilgainiui imsiantis suvokti, kad yra gerokai kilnesnių tikslų kažką daryti ar kažko nedaryti, negu būti nubaustam. Kuriam pats samprotavimas blogai pasielgus savaime bus bausmė, nes ant jo, mąstančio, sąžinės guls kitam sukelta kančia. 
Auginkime žmones, kurie nuolat mąstys apie savo vertybių prasmę ir kada nors, prieš pat užrikdami ant vaiko, suvoks, kad anoks tai auklėjimas.

Ką man davė smurtas? Už ką aš turėčiau būti dėkinga? Nematau  tame nieko teigiamo. Jeigu P. Gražulio nebūtų mušę, nebūtinai jis dabar būtų prezidentas, bet gal bent, visai netyčia, kritiškai mąstantis ar argumentais savo teiginius papildantis žmogus. 


Smurto giminėje metu man, tuo tarpu, teko nešti didžiausią įmanomą įsivaizduoti neapykantos kartėlį žmogui, kuriam ir iki šiol negaliu pilnai atleisti ir judėti pirmyn, bet užvis baisiausia: nuolatinę baimę -  kadais tik pastiprėjusią su broliuko gimimu -, kad ir aš, netekusi kantrybės, kada nors neatsilaikysiu.

Būti mušamam skauda. Ir čia nėra jokių bet.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Dalykai, kuriuos girdžiu kas dieną

Pažiūrėk į

O tu nemanai, kad tau atsibos tie auskarai?

Nustok dažyt plaukus, nupliksi

Ilgi buvo gražiau

Mama, pažiūrėk į jos plaukus (nuostaba)

Ilgi buvo gražiau

Augink, tik nekirpk

Kada tu suaugsi?

Jėzau, negaliu žiūrėt!

O neskauda?

Tai kodėl tu taip save žaloji?

Tau gal dėmesio trūksta

Tokie, va, kaip tu, tenai eina

Visai nušiurę, atsiaugink (nušiurę, beje, nuo vaikystės)

Tokios tašės tiktai vaikams

Visai nuprotėjai

Aš galvojau, mano anūkėlė jau suaugo, jau nebe mėlynais plaukais, o va nusiėmei kepurę ir...