Kaip visi skaito DELFI ir vienas kitam nesako

Visi, kas nesate skaitę nei vieno straipsnio DELFI, pakelkit ranką!

R A N K Ų    M I Š K A S

Turiu pažįstamą, kuris nežiūri nieko, ką tuo metu žiūri visi, neskaito nieko, ką tuo metu skaito visi ir nedaro nieko, ką tuo metu daro kiti. Žodžiu, viskas, kas madoje, kas ant bangos ir tuo metu neša bent šiokią tokią komercinę naudą, yra nekvestionuojama, atmetama iš karto, be jokių papildomų nuostatų, vien tik su išankstine nuomone: tai, kas populiaru, neišvengiamai bus banalu, tuščia, arba man-tiesiog-nesvarbu-aš-pažiūrėsiu-kai-visiems-nusibos.

Greta to, žingsnis į žingsnį kai kuriose srityse žengia mažų mažiausiai abejingumas tam, kas mus supa, kas įtraukia žmones ir juos keičia, galų gale, kas formuoja visą mūsų visuomenę, valstybes ir tarptautinius santykius.

Vienas iš tokių dalykų yra man-nesvarbu-politika, tiesa, dabar sparčiai krentantis skaičiumi, nes mažai kam išties nerūpi politika, kai vieni sugalvoja, kad įvedus eurą numirs iš bado, antri suvokia, kad gretimose valstybėse itin padidėjęs tankų eismas. 

Tai dar lieka ta rūšis, kuri a la domisi pasauliu, bet lietuvių žiniasklaida jai yra ne lygis. Ši nuolat neobjektyvi, prikišta "susprogdino bombą" (žinot, čia tokia naujienų meninė priemonė) tipo antraščių ir neaiškių paverkšlenimų.

Ir jie yra teisūs. Perbėkime per, kad ir DELFI, naujienų srautą. Ai, tiesą sakant, tam, kad nueitum iki tų liūdniausių "savaitgalį klube šėlo merginos" straipsnių, reikia pereiti gerą dalį į puslapio apačią. Gerai, ne gerą, o beveik visą puslapį. Iki tol - aktualijos, tarp kurių dabar nuolat įsipina kariniai ir ne kariniai konfliktai, paskiros istorijos, truputis visko vienoje vietoje. Tuomet eina bendra įvykių skiltis, kur nagrinėjamos karščiausios, dažnai nuolat papildomos vietos, sveikata, verslas, užsienyje, sportas, kriminalai. Tiesą sakant, visuomet be problemų ten galiu susirasti, ko aš noriu. Dažniausiai tai komentarai arba straipsniai apie politiką, rimtai išdirbti patyrusių asmenų. 

Domėtis tuo, kas vyksta pasaulyje, pradėjau prieš kokius pusantrų metų, ir dabar jau negrįžčiau atgal. Jaučiuosi žymiai mažiau atskirta nuo žmonių, su kuriais prasilenkiu gatvėje, nuo įvairiausių socialinių kuriozų, situacijų, su kuriomis tenka susidurti darbe ar poliklinikoje.

 O kur dar tokie asmenys, kaip Dainius Pūras, didžiosiomis žiniasklaidos priemonėmis pranešantys plačiajai masei dalykus, kurie jiems ir taip turėtų būti žinomi, bet kažkodėl dar nepakankamai įsikalę į galvą. Tikrąją to žodžio prasme, tokie žmonės, savo sričių specialistai, išnaudojantys medijas tikrajam informavimui yra bene tiesioginiai valstybės gelbėtojai!

Ir visa tai - ryte, prie puodelio kavos. Atsirenku pagal hobius, smagumą, rekomendacijas, kitų žmonių srautą.

Niekada iki tol nebūčiau pagalvojusi, kad, pavyzdžiui, politika domėtis gali būti taip smagu. Yra šiaip sau troliai, tokie, kuriuos supras veik kiekvienas, bet kur ir bet kada, ir tada yra specifiniai dalykai, kuriems jau reikalingas tavo išmanymas, žinios, aktualijų sekimas. Matydamas trolius šitose srityse jautiesi (bent jau aš jaučiuosi) kažkoks užpildytas, gerokai stipriau, negu paprasto juokelio anekdotų skiltyje. Visa tai kas dieną aplink mus vyksta, parduotuvės bankrutuoja, atpinga žmonių gyvybės. Taip, visiškai sutinku.

O dabar, rimtai, pakelkite rankas tie, kurie į DELFI yra nuėję tik per klaidą. Nes, kertu galvą, nėra tokių. Net mano vyras kartkartėm neprasilenkia su šituo portalu, jojo mokslo skyriuje. Kažkas išsigooglino receptą, kažkas - interviu apie ligą. Tai žinokit, tas vienas straipsnis, kurį Jūs skaitėte, irgi buvo vidury portalo, kurio Jūs apsimetate, kad neskaitote.

Nesu tikra, kad šneku vien apie DELFI. Sekamiausios mano naujienų priemonės yra ši, Lrytas ir 15min. Gerai, paprastai DELFI ir Lrytas. Taip, čia yra korupcijos, yra papirktų straipsnių, bet taip pat kaip prišikta yra sąžiningų žurnalistų, iki skausmo gerų foto reporterių ir tikrai pakankamai dideli naujienų ir komentarų srautai, kad atsirinktumėt, lygiai taip, kaip su interneto pagalba atsirenkama, kokį filmą šįvakar žiūrėti. 

Ilgainiui atsirūšiuoja mėgstamiausi žurnalistai, liudiji, kaip Lietuvoje atsiranda ir atgimsta reali, nesufalsifikuota tiriamoji žurnalistika (turbūt nė neįsivaizdavot, dievaži), galų gale, kad ir kaip apmaudu būtų, kad tokios aplinkybės, bet atsiranda ir karo žurnalistika - šitos anksčiau nė akyse nesu mačius pas mus, čia, lietuviškose žiniasklaidos priemonėse. Ir dabar matau.

Tuo tarpu DELFI guli du mano straipsniai, ir dalis tų, kurie neranda kur padėti savo neapykantos ir beatodairiškai stumia ant naujienų portalų, skaitė ir juos. Kaip, po velnių, Jūs įsivaizduojate, Jūs juos skaitėte, jeigu neskaitote DELFI?

Tiesa yra ta, kad, nepaisant visų su populiarumu ateinančių blogybių, noro būti skaitomam už bet ką ir t.t., turi būti viena, už kitas realesnė priežastis, kodėl kažkas yra populiaru. Pvz, kodėl DELFI yra populiariausias dienraštis Lietuvoje. 

Dėl tokių kaip mes, kurie moka skaityti, moka mąstyti ir trokšta naujų žinių, ten dirba tie, kurie rengia rimčiausius straipsnius. Mes galime apsimesti, kad šis faktas neegzistuoja, ir eiti skaityti savo aristokratiškų BBC, CNN, kuriuos ir aš kartkartėm naudoju pasitikrinti faktus ar susirasti daugiau informacijos. Galime žiūrėti tik TED Talks, taip pasivydami išradimus ir rasdami geras idėjas. Galime apsimesti, kad nėra negatyvo. Kad Lietuvoje nesižudoma, nevyksta avarijos, nekuriamos keistos antraštės, kad Ukrainoje nevyksta purvinas karas. 

Bet tiesa yra ta, kad faktai neišnyksta vien todėl, kad mes juos neigiame. Ir net negatyvus faktas dažnai yra skelbiamas ne todėl, kad mus visus nuliūdintų, bet viso labo todėl, kad mes turime teisę tai žinoti, ir žiniasklaida trūks plyš, vis bombarduojama iš visų pusių, apsimetant, kad neturi jokios realios vertės, mėgina praktiškai tą mūsų teisę įgyvendinti.

Lygiai taip, kaip žmonės mirdavo už mūsų teisę balsuoti, tie žmonės irgi rašo ne kam kitam, mums. Kai sakau "mums", nereikia paranojiškai dairytis sau už nugaros.

Jau anais metais manęs teiravosi, kodėl eikvoju savo laiką ir visų pozityvą, dalindamasi transliacijomis iš Ukrainos. Kartoju, kartoju ir dar kartą kartoju - ne tik dėl to, kad turime teisę žinoti, bet ir dėl to, kad stebint visam pasauliui, bet kokius nusikaltimus prieš žmogų ir žmoniškumą daryti tampa skalėje nuo sunkiau iki neįmanoma. 

Ir visgi, tie, kurie mato tik negatyvą... Na, jie mato tik negatyvą. Tuo tarpu aš pasiveju ir įsikvepiu, nuo keistų kuriozų politikoje iki paties tauriausio sportininko - nu ir gal kartais, iš šono žiūrint, atrodančio truputį pamišusiu -, kuriam sulaužytas riešas visai niekaip nekoreliuoja su pasitraukimu iš Dakaro. 

Ir tai yra nuostabu. Aš išlendu iš savo namo, gaunu pamatyti, kaip gyvena kiti žmonės. Tai manęs nesutrikdo ir nesako, kad gyvenu blogiau, arba reikia kitaip. Bet aš išmokstu pažinti kitokius žmones ir galbūt minimaliai juos suprasti (arba sunkiai nulaikyti rimtą veidą tuo metu, kai esu beveik įtraukiama į P. Gražulio pokalbį, bet čia jau kita istorija). Ir svarbiausia, aš pasisemiu visų tų gyvenimų, kuriems neturiu tiek asmeninio laiko išgyventi pati.

Iš jų aš rašau, iš jų aš fotografuoju, iš jų aš mokausi, ir visa tai tampa mano gyvenimu. Vienu su visais sujungtu gyvenimu. Tai irgi galima mėginti užginčyti (ir sėkmės Jums su tuo, nes man akivaizdžiai nerūpi), arba galima nustoti viską matyti tik juodai.

Galima neskaityti (aš toks pozityvus, kad man nereikia arba priešingai), galima apsimesti, kad neskaitai (šitas labai primena žinojimą, kas yra Diringas), arba galima būti sąžiningais su savimi ir kitais, nustoti facebook komentaruose siųsti rašančius, bet ne visad pataikančius, į DELFI redakciją, užuot siuntus į kazino. 

Pakraupstu, kai susimąstau, kad rašyti blogą norėtųsi kartą į savaitę - tikslingiau ir daugiau prie to dirbant -, ir man atkerta "tik netapk kokiu delfi". Kaip tai ne? Ten krūva profesionalų, iš kurių aš, turbūt, iki gyvenimo galo mokysiuos ir tai nepasivysiu, jie grabe gulėdami vis viena profesionaliau už mane mąstys. 

Kurių galų? 

Istorija apie tai, kaip visi skaito DELFI ir vienas kitam nesako - baigta.

Ta proga: su gimtadieniu, Delfi. Tegu nepriklausoma spauda klesti.