Mūsų bėgimo į traukinį saga

Kai kurie įrašai užtrunka ilgiau. Tiesiog užtrunka ilgiau.
Galbūt atsiprašau, kad tai rašau. Tiesiog yra žmonių, kuriems tat nepriimtina. Ir visgi, aš ne tik nemanau, kad yra dalykų, apie kuriuos šnekėti nedera (kur ir kaip - jau kiek kitas reikalas), bet tenka pripažinti: aš gyvenu rašydama ir aš gyvenu fotografuodama. Ir taip, kaip kažkam natūralu galvoti, bet nesakyti, rašyti ir fotografuoti man - kaip turėti oro savo plaučiuose. Aš jau pradėdama mąstyti, mintyse tylomis dėlioju į sutartus sakinius, kurie vėliau kažkur nugula.

Kai pradėjau rašyti praėjusį blogo įrašą, rašiau, kad būna dienų lyg tyčia. Tokių, kai visa erzina, kai aplinkinių nesąmoningumas, artimųjų ligos ir visi kompleksai, žodžiu - visos pasaulio blogybės - susideda į vieną.

Būna tokių dienų, kai bėgi į traukinį, nes atrodė, kad laiko dar tebėra daug. Būna, kad pavėluoji lygiai pusę minutės, traukinys dar stovi, bet jau nebeatidaro durų, mašinisto nebeatkalba nė geležinkelio stoties apsauginis (ir vis tiek jam ačiū). 

Kartais tikrai atrodo, kad laiko esama daug, galima niekur neskubėti ir mėgautis, visko imti ir siekti pamažėl, nieko nepaminant, visa kam skiriant pakankamai laiko. Ir, jei retsykiais nespėji, visada yra kitas traukinys. Uždusęs geležinkelio stoty mėgini atgauti kvapą, nusiperki šlykščios arbatos ir karšto šokolado iš aparato. Ir bilietus į ateinantį (labai pamažu ateinantį) traukinį.

Tuo metu, kai rašau šį įrašą, žodžius artimųjų ligos jau pakeičia žodžiai artimųjų mirtys.

Gal ir ne visada yra tas kitas traukinys. "Yra tik tiek, kiek išvargęs kūnas gali pakelti" - pasirašau sau tąnakt, gal trečią valandą atsikėlus iš lovos ir pasitaisiusi arbatos, mėgindama kiek padirbėti, mat, miegas nebeatrodo itin patrauklus pasirinkimas. Nebeatrodo pasirinkimas apskritai.  Gal net ir tie traukiniai nebe taip dažnai važiuoja.

Turbūt visi kiaurai žinom tą jausmą: "gal nepakankamai bendravau", kai jauties nebespėjęs. Pažinodama savo protą, galų gale, nepaisant fakto, kad nebeaplankiau, vedina asmeninių kompleksų, kai, galbūt, dar galėjau, visas mintis ramiai gyniau į šoną vienu rankos mostu. Taigi, gyvenimas tęsiasi. Bent jau gyvenimas po mirties. Bent jau tiems, kurie gyvena. Gyvenimas tęsiasi, kartoju sau, tikrindama užsakymus, gyvenimas tęsiasi, kartoju, važiuodama į darbą. 

Tas jausmas, kai neturi ką apsirengti laidotuvėms.

Pagalvojau, kad lietuviškos laidotuvės yra labai keistas tradicijų mišinys iš šalių, kuriose laidotuvės - gedėjimas juodomis spalvomis, ir iš tų, kuriose švenčiama. Gedėjimas baigiasi ties laidotuvėmis, o štai, gedulingi pietūs jau yra kažkas mišraus ir kitokio. 

Aišku, meluoju, kad gedėjimas baigiasi ties laidotuvėmis. Jis vis dar čia, ir visos netyčinės ir tyčinės žmonių nuorodos į laidotuves ir mirtį yra palydimos lengvos tylos arba pavargusio žvilgsnio, kaip kad šiandien į autobusą įsėdusio Pauliaus, važiavusio į "akropolį", frazė, kad galėsim padėt už jį gėlių.

Ir visgi, laidotuvės yra dėl žmonių. Manau, kad mirusiajam tai rūpi mažai, jeigu ne visiškai nerūpi. Ir tat galutinai suvokiu, kai būdynėje stovi urna. Žmonės ateina dėl žmonių. Pasidalija atsiminimais, prisimena išėjusįjį, bet retai kada ateina ir išeina nepersimetę nė žodžiu, net jei tas žodis būtų "užuojauta".

Savaitė susimaišo ir dar sekančią mėginu atsigauti, daug pavaduodama kolegę, kuri prieš šventes taip pat sėkmingai darbus (d)arė už mane, kol gastroliavau po Šiaulius, pagrinde po budynes ir laidotuves, galvoje pamažėl įsitvirtinant minčiai, kad, deja, jau yra žmonių, kurių, kad ir kaip norėčiau, nebepakviesiu į savo kada-nors-vestuves.

Kai miršta mylimojo mama, taip jau nutinka. Vis žavesni darosi papročiai, kuriuose į dideles šventes pakviečiami ir tie, lyg ir negalintys ten būti: lėkštute ar puodeliu kavos. Ir visgi, kai kuriose mitologijos dalyse tatai laikoma kenkimu - sako, dvasios tada negali judėti pirmyn ir lieka it pririštos ten, kur turėtų būti tiktai gyvieji.

Artėja Kalėdos. Keista šventė. Viena iš tų, kai tenka persiplėšti ir pasidalinti ne tik per nesutariančias gimines, bet kartais ir per atskiras šeimas, ir kažkas būtinai lieka nepatenkintas, kad negaliu vienu metu būti visose vietose, arba tiesiog ten, kur yra pageidaujantis žmogus. O man taip norisi pamatyti ir patirti, atsikąsti po kąsnelį! Nepaisant to, balansą tarsi išlygina tie žmogeliai, kurie lengvai atsidūsta ir taria, jog džiaugiasi, kad teko mane pamatyti. 

Mintimis grįžtu į budynių salę, iš kurios jau tuoj lydės mokytoją, mamą, dukrą ir žmoną. Nė nežinau, už kurį skauda. Žmonės tebeateina, tebeneša gėles. 

Šnabždėjimas rimsta.

Brangioji, Tau atnešė gėlių

- - - visos neįtikėtinai baltos

Melisos vienintelę tokią naktį

Ačiū, kad esibuvai