NO INTRO @ Liverpool

Vos įžengus į Liverpool indie roko barą (Gynėjų g.14), pasitinka maloni atmosfera: patalpa skendi lengvoje prieblandoje, ant kiekvieno stalo alsuoja po žvakę, patalpintą į briaunuotą stiklinę, pro kurią sklisdama šviesa pažyra ant staliukų linijomis. Ant lubų kabo spalvotos lemputės. Šįvakar čia – grupės NO INTRO (grupės sudėtis: Laurynas Valatka - vokalas, gitara, Agnė Živatkauskaitė - klavišiniai, vokalas, Darius Vilkas - būgnai, perkusija, Gabrielius Rimeika - bosinė gitara) pasirodymas, į kurį užsuka net nedidelis, rudas, į avį panašus šunelis, mat, klubas stengiasi išlaikyti draugiškos gyvūnams vietos statusą, nors arklio turbūt ir neįsivesi. 

Koncerto durys atidaromos aštuntą ir žmonės buriuojasi pamažu, srautas įgauna piką tik prieš pat devynias, ir jau netrukus po to, barui prisipildžius klausytojų ir fotografų, prasideda koncertas. Pagrindinis vokalistas užtraukia „Ain‘t no sunshine“ – Billo Viterio dainą, ir ties pirmaisiais jos akordais pasigirsta ovacijos, vėliau peraugančios į ramų, relaksacinį klausymą. Po to dainos keičia viena kitą, grupės repertuare persipina įvairiausi stiliai – nuo roko iki regio. 

Jau netrukus baras tampa sausakimšas ir išlenda mažytė staliukų rezervacijos yda: darbuotojai ko gero nėra nustatę, iki kada reikia užsiimti rezervuotus staliukus, todėl daugumai stovint vienas, iš trijų ar keturių staliukų sustumtas ilgas stalas veik visą vakarą lieka nepanaudotas, su per vidurį demonstratyviai padėtu A4 lapu „Rezervuota“. Tačiau daugiau – jokių nesklandumų.

Akivaizdžiai matyti, kad susirinko muzikos mylėtojai, kai kurie į sceną ant mažytės pakylos žiūri su susižavėjimu ir akylai seka kiekvieną ten vykstantį judesį, kiti tuo tarpu klausosi užsimerkę, galvoms lengvai linguojant į taktą. Po pirmosios koncerto dalies užkalbinu Lauryną, jau susidariusi įspūdį apie jį, kaip apie atstovą viešiesiems ryšiams, kuris dažniausiai ir kalba per interviu, kaip ir scenoje, nors scenoje grupės moto – no intro. Jokių įžangų, nes muzika kalba pati už save.

Esi grupės lyderis. Kaip grupėje priimate sprendimus: tavo žodis visuomet yra paskutinis, o galbūt vyrauja demokratija?

-Visuomet stengiamės surasti kompromisą, tinkantį visiems keturiems grupės nariams. Mūsų grupėje vienas žmogus – tai viena ketvirtoji nuomonės, tačiau bendrai esame keturi žmonės, einantys panašia kryptimi, tad didelių nesutarimų nekyla.

Šiuo metu esate keturiese. Agnė groja klavišiniais bei pritaria vokalu, už būgnus ir perkusiją atsakingas Darius, tuo tarpu Gabrielius grupėje groja bosine gitara. Kiek laiko esate būtent tokia grupės sudėtimi ir ar greitu metu planuojama ją keisti, įsileisti naujų žmonių ar instrumentų?

- Susibūrėme balandį, šia sudėtimi esame nuo liepos mėnesio. Greitu metu grupės sudėties keisti neplanuojame, kol kas dar turime nemažai idėjų, kurias visi keturi norime įgyvendinti.

Esate perspektyvi grupė, bet taip pat – labai jauna. Atsižvelgiant į jūsų susibūrimo laiką, esate labai aktyvūs – vis girdžiu apie vienur ar kitur vykstantį jūsų koncertą. Kitą koncertą turite jau rytoj, kur dar šį pusmetį teko groti? Ar tarp jūsų tikslų galima rasti siekį kuo dažniau išlįsti į viešumą? Kaip surandate nišą savo pasirodymams?

- Rytoj dešimtą valandą grojame bare La Birra. Grojame išties gana nemažai. Pradžioje susibūrę panirome į kūrybinį procesą, vienas kito supratimą, o po to ėmėme koncertuoti, žinodami, kad norime pasidalinti savo muzika. Šią vasarą teko pirmą kartą groti Saulėtose Naktyse (muzikos ir meno festivalis vasaros pabaigoje, Gataučiuose – aut.past.), - šypteli Laurynas, ir tuomet prideda:  „buvo žiauriai jėga“. 

Taip, galima sakyti, kad stengiamės lįsti į viešumą – pirmiausia dėl noro pasidalinti savo idėjomis, išraiškų būdais, bet taip pat tai yra šiek tiek ir reklama, ji irgi yra reikalinga. O vietos pasirodymams atsiranda įvairiai – kartais pamatę jaukią vietą tariamės patys, kartais mus kviečia, šis santykis kol kas yra apylygis.

Jūsų dainose skamba būtent anglų kalba. Ar tam yra kažkokia ypatinga priežastis? Ar išskiriate anglų iš kitų kalbų?

- Kalba yra įrankis, kiekviena kalba turi savo subtilybių, ir netgi savo sunkumų. Lietuvių, rusų, anglų, prancūzų – visos jos turi savitą skambesį, keičiasi minčių reiškimo būdas. Mūsų dainos anglų kalba, nes tiesiog ta kalba joms atėjo idėjos ir ta kalba jos buvo plėtotos.

Daugiausiai grojate savo dainas, tačiau retsykiais pergrojate ir kitų atlikėjų kūrinius. Ar yra skirtumas tarp savų ir nesavų dainų?

- Savos dainos vis tiek arčiausiai širdies, pats jas rašai, tos idėjos tau pažįstamos, artimos. Kitų dainų kartais imamės iš noro paeksperimentuoti, mėgindami įnešti į jas kažką naujo, savito, ir, žinoma, populiarindami tuos atlikėjus, atiduodami jiems savo duoklę.

Grojate ir akustiškai, ir įgarsintai. Koks yra skirtumas? Ar tai viso labo prisitaikymas prie esamų sąlygų...

- Instrumentai yra spalvos, todėl įgarsinti ir akustiškai jie irgi skamba skirtingai. Negaliu sakyti, kad neįgarsintai groti yra sunkiau, tačiau  kitaip. Tos spalvos tada kitaip suskamba, kartais norisi kitokios aranžuotės.

Kodėl groji? Kaip tai prasidėjo?

- Įsisukau į tai netikėtai, paėmiau gitarą, pamačiau, kad man su ja smagu. Bebandant save išreikšti, pasidalinti kažkuo su kitais, atsirado vieši pasirodymai, grupė. Man patinka, kad muzika yra įrankis – jį naudoji taip, kaip pats nori. Gali juo daug pasakyti, tai labai plačiai naudojama priemonė.

Po ramaus ir nuoširdaus pokalbio palieku Lauryną susikaupti prieš dar likusią – antrąją - koncerto dalį, kurios nekantriai laukia nesiskirstantys baro svečiai.

2014 09 20

(Kadaise dienos šviesos neišvydęs DELFI piliečio straipsnis)
Koncerto nuotraukas galite pamatyti ČIA