Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Medinės kantrybės nuostabiems žmonėms

Pirmiausia: taip, žinau, nerašiau gerą milijoną metų. Tačiau yra ir gerų žinių - tą gerą milijoną, arba kaip dabar mėgsta sakyti, mileoną metų gerai gyvenau. Gana daug dirbau su fotografija, tad pirmiausiai - reklama:
https://www.flickr.com/photos/121918536@N08/

Nežinau, kiek laiko ten gyvuos manasis foto-srautas, kiek laiko jo neapleisiu, bet stengiuosi po truputį tvarkyti ir rodyti kas, mano manymu, gali būti įdomu ne tik man vienai. Tai dabar daug fotografuoju ir daug tvarkau.

Taip pat klausau keistų džiazovų  ir gipsy jazz gabalų, toliau gyvenu, valgau pusryčius, geriu kavą, glostau katę.

Grįžtant prie nuotraukų, kadais ir netyčia išsprūdo tokia frazė kaip "labai professional" ir mano geriausias draugas Vy ėmė ir netyčia man ta tema padarė mielų vizitinių. Turėjau (po truputį jau dalinasi, taip, ne yra dalinamos, bet kažkaip išplaukia pačios) 50vnt, dabar čiut mažiau, smagios, minimalistinės.
Man vis dar patinka Giedrės vardas, paminėtas ir vizitinėje, tad dabar daug kur tampu Indre Giedre.

Buvo klaikiai įdomi diena, turbūt vertusi ir parašyti šį įrašą. Įvairiausi patyrimai, orai ir nuovargiai, kavos ir picos (nepagalvokit nieko negero, tai galima daryti nearistokratiškai, su kuponais).
Man kartais keista, kad kai kurie įsivaizduoja mane esant kažkokią keistą būtybę - ne žmogų. Tą, kuris neklysta arba neturi žalingų įpročių ar kuriam niekada neišsprūsta niekas netikėto ir negražaus iš burnos. Retsykiais, kai žmonės tai man pasako, pagalvoju, kad norėčiau tos teisės į žmogiškumą, net ja nepiktnaudžiaudama, nes visi mes kartais būnam pavargę arba įžeidūs, arba dar kokie, ir manau, kad mūsų žmogiškumo lygis labiau priklauso ne nuo savybės niekada nepavargti ar nepykti, bet nuo to kaip tai darome, nes nu, nu gi būna visko, pripažinkim.

Ir tad šiandien prisiminusi tąjį savo norą būti žmogiška būtybe ir žmogiškai tvarkytis su žmogiškais dalykais vėliau nušvitau: jei noriu, kad mane laikytų žmogumi, jei jau turiu tokį norą, tai būtų gražu ir pačiai kitų atžvilgiu daryti tą patį - taip greit neteisti, nenurašyti žmonių. Ne tai, kad tat days įtaką tam, kaip kai kurie žmonės į mane žiūrės, bet tiesiog, tai būtų gražu ir supratinga. Šiandien atsiminiau, kad žmonės ir santykiai su žmonėmis reikalauja kantrybės. Turbūt santykiams ir nėra nieko svarbesnio kaip paprasta neapdorota kantrybė. Ne geležinė, kaip mes linkę sakyti, geležis tarsi tampa nuoroda į negyvumą. Gal labiau tiesiog paprasta amžina kantrybė, jei reiktų ieškoti materijos, su kuria sutapatinti, rinkčiausi medį - jis gyvas, bet ilgai auga ir gyvena niekur nesitraukdamas, kęsdamas ir tverdamas.
Ta kantrybė nereiškia, kad reikia leisti visiem Tavimi naudotis arba pastoviai kęsti kažkokias pašaipas. Bet tai reiškia duoti antrą, trečią, ketvirtą šansą žmogui, jo neaprėkus po kažko, kas atsitinka vienąkart. Tai reiškia, kad net ir tie žmonės, iš kurių tikimės stebuklų dvidešimt keturias valandas per parą ir septynias dienas per savaitę, jie irgi yra žmonės. Ir tokios frazės kaip "iš Tavęs tikėjausi geresnio" arba "tampi nefainas", ypač tariamos po pirmo/antro karto, yra menkniekiai, ateinančios ir išeinančios audros, tačiau galinčios kažką palikti žmoguje, jeigu jomis yra svaidomasi į kairę ir į dešinę.

Net ir patys logiškiausi žmonės yra supami aplinkos, darančios jiems šiokią tokią įtaką (jei manote, kad ne, siunčiu jus skaitytis apie pagrindinę atribucijos klaidą), liečiami alkio ar neišsimiegojimo, kitų jų gyvenime vykstančių dalykų, specifinių žmonių ir nuotaikų.
Net ir patys šviesiausi žmonės gali paniurti.
Bet tai nepaneigia jų nuostabumo, šviesumo, jų vertės ir jokiu būdu neturėtų paneigti noro su jais būti ir iš jų semtis.
Tad per šias Velykas ir apskritai, ateinant pavasariui ir kintant tempams, visiems linkiu //kantrybės//.
Atrodo, tokio savaime suprantamo dalyko. Bet savaime suprantamų dalykų nėra, arba jie nustoja būti paisomi mąstymo keliu, nes ir taip yra savaime suprantami.
Tad kantrybės, kantrybės ir dar kartą - sveikos medinės kantrybės.



Nuostabūs žmonės įkvepia būti nuostabiais



Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Dalykai, kuriuos girdžiu kas dieną

Pažiūrėk į

O tu nemanai, kad tau atsibos tie auskarai?

Nustok dažyt plaukus, nupliksi

Ilgi buvo gražiau

Mama, pažiūrėk į jos plaukus (nuostaba)

Ilgi buvo gražiau

Augink, tik nekirpk

Kada tu suaugsi?

Jėzau, negaliu žiūrėt!

O neskauda?

Tai kodėl tu taip save žaloji?

Tau gal dėmesio trūksta

Tokie, va, kaip tu, tenai eina

Visai nušiurę, atsiaugink (nušiurę, beje, nuo vaikystės)

Tokios tašės tiktai vaikams

Visai nuprotėjai

Aš galvojau, mano anūkėlė jau suaugo, jau nebe mėlynais plaukais, o va nusiėmei kepurę ir...