po delnais pasislėpusios saulės

Susapnuoti lėktuvai išdygsta belaukiant stotelėje

Iš kaži kur pakėlę bures ir sparnus ir keleivius

Aš stebiu kaip jie tolsta kol mano rankovės apžengę

Alkūnes kaip miške, palei jas ir nutrūksta ryšys - - - 

Ieško šitaip gerai pasislėpusio mano buvimo

Užrakinto lauke – mat kažkas ėmė trenkti per jį durimis

To buvimo, kurs apsipažino mane besivejantis

Ir kurio taip dailiai apsirengusio nepažinau

Ir aš stoviu ir žiūriu į veidrodį.

Jis nesako nė vieno moralo, bet aš jame įžvelgiu

Akyse padalintas draugų bendrapatirtis

Po delnais pasislėpusias svetimas baimes – ir saules

Ir matau save svetimą veidrody.

Jis nesako man nieko, jame glūdi šimtmečių patirtys

Tūno prakeiksmai, juos užmiršau nugalėti

Tūno vėjo atšipinti pattern‘ai

Tūno mano pačios atminimas.

Spalvomis pasislėpęs po ryškiu kontrastu

Apsigaubęs spektrais, nejaukinta šviesa, kuri kandžiojas

Mane slegiąs it siena, kurioj esą paslėptos elfiškos durys

--- nepajėgiu jųjų surasti.

Ir man sako iš šono, man kužda į patį pakaušį:

Tai tik filtrai, efektai, juk čia tik opacity.

Tuose filtruose slepias nuogi ir it šviečiantys debesys

Filtrai nekeičia formų

Ir lyja

Pro visai bet kurį bent akimirkai pamirštą stogą

Pro skyles, kurias pralesė varnai

Pro senus naktim džeržgiančius tavo akių vartelius

Pro miglas ir pro rūką ir nušveistus veidrodžius

Jie tik skamba ir skamba ir skamba

Gali bėgti ir slėptis, galiausiai pasiveja biblinis tvanas

Gali švelniai nuleisti rankas ir priglausti prie klubų

Ir pakelti į dangų akis  - to užtenka

Tas lietus nenustoja, naivumas tačiau ima dilti:

Visas mūsų gyvenimas amžinos veriančios liūtys

Visas mūsų gyvenimas įvilktas į dailų rūbą

Kurį šitaip be galo ir persmelkia

Švelnūs lietūs rudens, keičia kvapą ir nebepažįstami

Mums auga plaukai, auga sąžinė, auga šešėliai

Auga sąskaitos, auga atstumai ir tirpsta iliuzija

Jog lietūs praeina

Jog telpa visi jie į šulinį.

Jau ramu, aš žvelgiu į tave ir sugaunu tai veidrody

Tas chemines medžiagas, skiriančias tavo ir mano ikonas

Tas chemines medžiagas, leidžiančias skirti tą mano ir jūsų

Tas medžiagas, liejančias žolę ir glostančias liepas

Ir tas medžiagas, dingstančias veidrody.

O aš stoviu ir žiūriu į veidrodį

Kuris ima spindėti, aš patrinu delnu, staiga išvystu visa ką

Pro skaidrumo stokojantį stiklą

Kurį jau drįstu atsiverti

Plūsta oras

Kažkur toli griaudžia

O aš stoviu ir žiūriu į veidrodį