Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

po delnais pasislėpusios saulės

Susapnuoti lėktuvai išdygsta belaukiant stotelėje
Iš kaži kur pakėlę bures ir sparnus ir keleivius
Aš stebiu kaip jie tolsta kol mano rankovės apžengę
Alkūnes kaip miške, palei jas ir nutrūksta ryšys - - - 
Ieško šitaip gerai pasislėpusio mano buvimo
Užrakinto lauke – mat kažkas ėmė trenkti per jį durimis
To buvimo, kurs apsipažino mane besivejantis
Ir kurio taip dailiai apsirengusio nepažinau
Ir aš stoviu ir žiūriu į veidrodį.
Jis nesako nė vieno moralo, bet aš jame įžvelgiu
Akyse padalintas draugų bendrapatirtis
Po delnais pasislėpusias svetimas baimes – ir saules
Ir matau save svetimą veidrody.
Jis nesako man nieko, jame glūdi šimtmečių patirtys
Tūno prakeiksmai, juos užmiršau nugalėti
Tūno vėjo atšipinti pattern‘ai
Tūno mano pačios atminimas.
Spalvomis pasislėpęs po ryškiu kontrastu
Apsigaubęs spektrais, nejaukinta šviesa, kuri kandžiojas
Mane slegiąs it siena, kurioj esą paslėptos elfiškos durys
--- nepajėgiu jųjų surasti.
Ir man sako iš šono, man kužda į patį pakaušį:
Tai tik filtrai, efektai, juk čia tik opacity.
Tuose filtruose slepias nuogi ir it šviečiantys debesys
Filtrai nekeičia formų


Ir lyja
Pro visai bet kurį bent akimirkai pamirštą stogą
Pro skyles, kurias pralesė varnai
Pro senus naktim džeržgiančius tavo akių vartelius
Pro miglas ir pro rūką ir nušveistus veidrodžius
Jie tik skamba ir skamba ir skamba
Gali bėgti ir slėptis, galiausiai pasiveja biblinis tvanas
Gali švelniai nuleisti rankas ir priglausti prie klubų
Ir pakelti į dangų akis  - to užtenka
Tas lietus nenustoja, naivumas tačiau ima dilti:
Visas mūsų gyvenimas amžinos veriančios liūtys
Visas mūsų gyvenimas įvilktas į dailų rūbą
Kurį šitaip be galo ir persmelkia
Švelnūs lietūs rudens, keičia kvapą ir nebepažįstami
Mums auga plaukai, auga sąžinė, auga šešėliai
Auga sąskaitos, auga atstumai ir tirpsta iliuzija
Jog lietūs praeina
Jog telpa visi jie į šulinį.

Jau ramu, aš žvelgiu į tave ir sugaunu tai veidrody
Tas chemines medžiagas, skiriančias tavo ir mano ikonas
Tas chemines medžiagas, leidžiančias skirti tą mano ir jūsų
Tas medžiagas, liejančias žolę ir glostančias liepas
Ir tas medžiagas, dingstančias veidrody.

O aš stoviu ir žiūriu į veidrodį
Kuris ima spindėti, aš patrinu delnu, staiga išvystu visa ką
Pro skaidrumo stokojantį stiklą
Kurį jau drįstu atsiverti
Plūsta oras
Kažkur toli griaudžia

O aš stoviu ir žiūriu į veidrodį

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Apie homofobiją, žmogaus teisę į orumą ir profesinę (ne)etiką

Šiandien Facebook paskyroje Psichologė Ramunė Murauskienė (sunku išties sužvejoti jos diplomą, jei ji jį turi, nes nepriklauso LPS) atsirado įrašas, kuriame moteris nesmerkia, "bet" kalba apie dviejų moterų meilę ir geismą. Jei pats įrašas iš principo ir nediskredituoja visų homoseksualių asmenų situacijos, įvardydamas tik konkretų atvejį su dvejomis "pasimetusiomis" merginomis, kur dar galima ieškoti dviprasmiškumo,  tolesni psichologės komentarai yra stačiai homofobiški. Homoseksualūs žmonės vadinami ligoniais, turinčiais sutrikimų, žmonėmis, nuo kurių reikia apsaugoti savo vaikus.

Parodžius poniai pirštu į jos komentarus, kad tai - homofobija, ji skėsčioja rankomis ir visiems iš eilės teigia, kad kas ką nori matyti, tas tą ir mato, o ji, matai, nieko nesmerkia. Į kitų komentarus atsako, kad pašnekės su jais tada, kai jie patys turės vaikų (lyg tai kuo būtų susiję). Nebelabai lieka ką daryti tada, kai pradeda komentuoti heteroseksualios orientacijos asmenys, tur…

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…