Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Realybės Šou "Greitasis Autobusas", pirma dalis

Įžanga


Pirmiausiai norėčiau pasakyti, kad lietuviai realybės šou mėgsta. Kiek pamenu iš visų barų ir kelių į žvaigždes - mėgsta ir tuos realybės šou, kur daug mąstyti nereikia. Tačiau, žiūrėti į žmonių aistras įdomu.
Teko girdėti teoriją, kad NASA, kai jau išsiųs vargšus žmones pradėti civilizacijos kosmose, transliuos visa tiesiogiai, ir per mažiau negu dvi dienas (turbūt ryškiai perdedu ir užteks penkių minučių) dėl didžiulių reitingų atsipirks milžiniškos šiai misijai sunaudotos išlaidos.
Manau, kad lygiai taip tai galėtų praversti ir viešajam Vilniaus transportui - būtų galima įsigyti ir kai kuriais maršrutais paleisti daugiau greitųjų autobusų. Tačiau šiuo metu situacija yra tokia, kokia yra, ir šį realybės šou praleidžia žmonės, kurie galėtų juo mėgautis.

Pirma dalis:
2013 11 18 Maršrutas Rygos st. - Mykolo Romerio Universiteto st.

Šiandien iššūkio ėmėmės keturiese: Aš, Džiugas, Aurika ir Kamilė. Buvo pietų metas. Tai toks metas, kai visi laimingi, nes gauna pertraukas nuvažiuoti papietauti, kai kam baigiasi paskaitos ir pamokos, ir, neišvengiamai, daug kam tenka naudotis viešuoju transportu, kuris kai kuriose vietose pasieja neišvengiamą pyktį, liūdesį, skausmą ir didžiulę fizinės bei dvasinės ištvermės konkurenciją.
Ilgai lauke greitojo autobuso šnekėjomės apie kasdienius reikalus, tačiau jam atvažiuojant įvyko pirmasis išsiskyrimas: suvokę, koks žlugdantis gali būti važiavimas viešuoju transportu tokiu paros laiku, Aurika su Džiugu atsisakė šios idėjos ir išėjo pėsčiomis.
Likome tik mes su Kamile.

Laukiant greitojo autobuso yra labai svarbu atsistoti tinkamoje vietoje, ir, jei ką, turėti vietos plastiškai judėti, planams pasisukus ne ta linkme.
Atsistojome gana palankioje vietoje, dar galėjome pasvarstyti, kaip čia nepriploti veido prie durų stiklo visiems lipant, ir kur geriau tai daryti - ties priekinėmis ar vidurinėmis raidėmis.
Lipant viduje vyko aistros, žmonės juokėsi ir skundėsi, kad juos stumdo. Mus su Kamile net kelis kartus išskyrė, nors nei aš, nei ji to nenorėjome. Buvo apšnekėtos įvairios teorijos ir idėjos, tarp jų ir šį, realybės šou idėja, kuri, manau, sparčiai padėtų tobulėti viešajam transportui. Būtų galima transliuoti įtaisius kameras, internetu, 24 valandas per parą. Na, gal ne visai, nes antrą nakties autobusai, mūsų žiniomis, nevažinėja. Bet bent matytume, koks gyvenimas juose verda naktį.
Važiavimas viešuoju transportu skatina išsiugdyti naujas savybes ir žmonės keičiasi. Reikalingas organizuotumas, tinkamas sąlygų įvertinimas, kad būtų laiku suvokta, kiek tiksliai stotelių prieš reikia pradėti ruoštis išlipimui. Kai kuriems tai yra nuo tos stotelės, kurioje jie ir įlipo, todėl tai labai svarbu. Reikia įvertinti taip pat ir savo fizines galimybes prasibrauti pro krūvą žmonių, nenumatytus atvejus (nelipa niekas arba lipa visi) ir panašiai. Dauguma, po važiavimo viešuoju transportu, jau gali rašyti puikius straipsnius tema "kaip planuoti savo laiką ir įvertinti supančią aplinką".
Laimei, gyvenu ties stotele, kurioje išlipa pusė autobuso, todėl išvengiu nemažai grėsmių, nors kartais kelyje ir pasitaiko kliūčių. Maždaug ties Vilniaus rajono poliklinikos stotele Kamilė netgi gavo atsisėsti, nors, ko gero, tik iš išskaičiavimo - nes kažkas stojosi, ir tuščios vietos palikimas yra tiesiog neergonomiškas.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…

Apie homofobiją, žmogaus teisę į orumą ir profesinę (ne)etiką

Šiandien Facebook paskyroje Psichologė Ramunė Murauskienė (sunku išties sužvejoti jos diplomą, jei ji jį turi, nes nepriklauso LPS) atsirado įrašas, kuriame moteris nesmerkia, "bet" kalba apie dviejų moterų meilę ir geismą. Jei pats įrašas iš principo ir nediskredituoja visų homoseksualių asmenų situacijos, įvardydamas tik konkretų atvejį su dvejomis "pasimetusiomis" merginomis, kur dar galima ieškoti dviprasmiškumo,  tolesni psichologės komentarai yra stačiai homofobiški. Homoseksualūs žmonės vadinami ligoniais, turinčiais sutrikimų, žmonėmis, nuo kurių reikia apsaugoti savo vaikus.

Parodžius poniai pirštu į jos komentarus, kad tai - homofobija, ji skėsčioja rankomis ir visiems iš eilės teigia, kad kas ką nori matyti, tas tą ir mato, o ji, matai, nieko nesmerkia. Į kitų komentarus atsako, kad pašnekės su jais tada, kai jie patys turės vaikų (lyg tai kuo būtų susiję). Nebelabai lieka ką daryti tada, kai pradeda komentuoti heteroseksualios orientacijos asmenys, tur…