Ir štai aš sėdžiu čia. Prieš mane batų parduotuvės ir ledo arena. Vakar turėjau nuojautą, kad darbe turėsiu pavaduoti kitą žmogų, man, aišku, niekas nieko nesakė, tai dėl visa ko nutariau tiesiog nuvažiuoti iki darbo ir išsiaiškinti. Narbuto stotelėje akį patraukė būsimo troleibuso bendrakeleivis, ir jį užkalbinti aš eilinį sykį pasilikau paskutines penkias minutes.
Aš nežinau, kas įvyko, bet išsiaiškinusi, kad man tikrai laisvadienis aš grįžau namo ir kelyje parašiau dainą. Per du telefonus: vieną išsikraunantį, kitą ne.
Aš važiavau ir visa liejosi iš manęs. Man prireikė bent pusmečio. Aš ieškojau kur slėpėsi mano kūryba, ir visuomet žinojau, kad ji manyje. Ir aš negalėjau jos išreikšti.
Ir štai aš čia. Aš grįžau ir parašiau dainą.
Nuostabiai švietė saulė ir kupina amžino laimės pajautimo išėjau fotografuoti į miškus.
po kojomis braškėjo sniegas. Kad jūs žinotumėt, kokiu garsu snieguotą rudenį miške krenta lapai! Tai nuostabus garsas. Tiesiai iš Dievo.
Mane taip dažnai netyčia apima tokios laimės, iš kurios norisi verkt, jausmas. Laikas praranda bet kokią prasmę, visa taip gražu. Įsivaizduojat, pasistengę mes galėtume visą gyvenimą nugyventi vadovaudamiesi tokiu jausmu. Tačiau mes blaškomės, pykstame, žeidžiame. Aš noriu, kad kiekvienas iš mūsų pagalvotume, kada paskutinį sykį rūsčiai su kuo nors kalbėjome.
Siųsdama žinutę draugei, užtaikau, kas telefonų knygelėje yra Ruslano vardas. Kuris skiriasi dviem raidėm nuo neseniai tragiškai žuvusio kai kuriem iš mūsų pažįstamo, kai kuriem draugo.
Faktas yra vienas: kai nutinka tokie dalykai, tampa nesvarbu, dėl ko buvo pykstasi. Faktas yra vienas: tuo metu tai nebeatitaisoma.
Tai, ką dabar pasakysiu, nuskambės labai banaliai. Kita vertus, banaliais vadiname dalykus, kurie labai žinomi. Ir jie netapo žinomi šiaip sau, be priežasties.
Taigi. Kito karto gali ir nebūti. Šiandien jūs išgėrėt ir susipykot, bet rytoj to žmogaus gali ir nebebūt. Ir tai jūs širdyje nešiosit visą likusį gyvenimą.
Neužtenka vien jaustis blogai ir atsiprašyti. Galbūt pats metas nustoti elgtis taip, kad atsiprašinėjimų reiktų.
Aš nežinau, kas įvyko, bet išsiaiškinusi, kad man tikrai laisvadienis aš grįžau namo ir kelyje parašiau dainą. Per du telefonus: vieną išsikraunantį, kitą ne.
Aš važiavau ir visa liejosi iš manęs. Man prireikė bent pusmečio. Aš ieškojau kur slėpėsi mano kūryba, ir visuomet žinojau, kad ji manyje. Ir aš negalėjau jos išreikšti.
Ir štai aš čia. Aš grįžau ir parašiau dainą.
Nuostabiai švietė saulė ir kupina amžino laimės pajautimo išėjau fotografuoti į miškus.
po kojomis braškėjo sniegas. Kad jūs žinotumėt, kokiu garsu snieguotą rudenį miške krenta lapai! Tai nuostabus garsas. Tiesiai iš Dievo.
Mane taip dažnai netyčia apima tokios laimės, iš kurios norisi verkt, jausmas. Laikas praranda bet kokią prasmę, visa taip gražu. Įsivaizduojat, pasistengę mes galėtume visą gyvenimą nugyventi vadovaudamiesi tokiu jausmu. Tačiau mes blaškomės, pykstame, žeidžiame. Aš noriu, kad kiekvienas iš mūsų pagalvotume, kada paskutinį sykį rūsčiai su kuo nors kalbėjome.
Siųsdama žinutę draugei, užtaikau, kas telefonų knygelėje yra Ruslano vardas. Kuris skiriasi dviem raidėm nuo neseniai tragiškai žuvusio kai kuriem iš mūsų pažįstamo, kai kuriem draugo.
Faktas yra vienas: kai nutinka tokie dalykai, tampa nesvarbu, dėl ko buvo pykstasi. Faktas yra vienas: tuo metu tai nebeatitaisoma.
Tai, ką dabar pasakysiu, nuskambės labai banaliai. Kita vertus, banaliais vadiname dalykus, kurie labai žinomi. Ir jie netapo žinomi šiaip sau, be priežasties.
Taigi. Kito karto gali ir nebūti. Šiandien jūs išgėrėt ir susipykot, bet rytoj to žmogaus gali ir nebebūt. Ir tai jūs širdyje nešiosit visą likusį gyvenimą.
Neužtenka vien jaustis blogai ir atsiprašyti. Galbūt pats metas nustoti elgtis taip, kad atsiprašinėjimų reiktų.
Komentarai
Rašyti komentarą