Šį kartą norėčiau pakalbėti apie teisimą. Ne apie tą, apie kurį Lietuvoje esame taip įpratę girdėti: Lietuvos teismus, o apie tą, kuris vyksta kiekvienos dienos kiekvieną minutę.
Kodėl noriu apie tai pakalbėti? Nes kai kuriose gyvenimo situacijose nuoširdžiai jaučiuosi nejaukiai.
Sakoma, kad prasmę turi tai, kam Tu tą prasmę suteiki. Vakar vienas žmogus, kai jam papasakojau, kokią knygą skaitau (Gendručio Morkūno "Puodelis kefyro ant palangės"), jis pasiūlė negaišti laiko ir griebtis dvasinių knygų, kurių mes turime lentynoje. Ir mano ego tikrai įsižeidė :)
Kaip tik vakar troleibusu važiuodama namo tą knygą pabaigiau. Nuostabi knyga. Apie įvairius žmones, leidžianti labai asmeniškai ir nuoširdžiai susipažinti su autoriumi, turinti daug gyvenimiškos tiesos, pozityvumo. Ir aš nesigailiu (ir, numanau, niekuomet nesigailėsiu), kad skyriau (o ne gaišau) jai laiką.
Ko gero net išmokau daug iš tos knygos.
Tokių atvejų yra daugiau, savo tiesas imsiu šiandieną ir atskleisiu: pavyzdžiui, dievinu Hanos Montanos serialą. Lygiai taip man tai nuostabus dalykas, vienas geriausių serialų, kuriuos kada esu mačiusi. Ačiū, Deimante! Deimantei pavydžiu, kad šiuo atveju ji tvirčiau už mane laikosi šioje nebijojimo pasakyti, kas jai patinka, srityje. Visgi, jei ji slėptų tai, kas jai patinka, aš nė nebūčiau pagalvojusi apie tą serialą. Tokia štai yra dalinimosi tiesa. Jame man lygiai taip - daug gyvenimiškų dalykų, kad ir švelniai perteiktų, kad ir turinčių popso dvelksmą. Nesakau, kad dievinu seriale skambančią muziką - bet juk ne dėl jos ir žiūriu. Tarp trijų draugų ten puikiai atsiskleidžia žmogiški santykiai, kuriems tenka kasdieniai trijulės išbandymai, su kuriais turbūt esam susidūrę kiekvienas: išsikrausto mylima kaimynė draugė, dviem draugėm patinka vienas vaikinas, trokšti kitam ko geriausio (su Tavimi), bet jis irgi turi kitų svajonių. Žodžiu, labai daug mielų dalykų, niekam nesvetimų. Taip pat net kai kurie posakiai ir esminės serialo idėjos visuomet liks su manimi. Kaip svarbu nugalėti savo baimes, nebijoti pastovėti už save, etc. Manau, vardyčiau ilgai. Žodžiu, faktas yra vienas, akivaizdus ir aiškus: jeigu žmogus skaito dvasinę knygą ir jau sakinio gale pamiršta, kuo sakinys prasidėjo, skaito šiaip sau, kad skaitytų dvasinę knygą ir negaištų laiko, tai ir yra laiko gaišimas.
Ir jeigu aš žiūriu popsovą serialą, ir sugebu iš jo daug išmokti, tai nematau problemos tame, kad pasiimu tas pačias idėjas iš Hanos Montanos, kurias kažkas pasiima iš dvasinių knygų.
Juk, ypač menuose (kinematografija, literatūra) svarbu yra ir tai, kaip informacija pateikta, ir kokia ji. Būtent dėl to, kad yra daug įvairių žmonių, ir informacijos pateikimo būdai yra įvairūs. Kad visi kažką išsirinktų.
Pati skaitau ir dvasinių knygų, ir visokių lengvučių dalykų. Štai, prieš porą savaičių nesusilaikiau nenusipirkusi tos pačios Miley Cyrus knygos "Miles to go", nes buvau pradėjusi skaityti internete, ir tęsinio tiesiog neberadau. Nesakau, kad tai - tobula knyga, bet, beje, keletą perliukų joje tikrai radau. Net prasideda ji labai keistu rašymo stiliumi.
Knygos pateikimas popsovas, turbūt paauglėms mergaitėms, bet pati Miley man įdomi. Kiek apžiūriu su ja interviu (ir graži, žinoma), filmų (Teko matyti LOL(lengvas, holivudiškas, bet man savotiškai labai mielas ir įtikinantis) ir The last song(visaip kaip sužavėjo, ir nors kritikuoja, kad Miley vaidinti nemoka, viso filmo metu man net nekilo tokios minties)) man jie patinka.
Skaitau ir dvasines knygas, ir grožinę literatūrą. Gal neteisinga yra sakyti "neteiskit manęs, kol neperžiūrėjot viso pirmo Hanos Montanos sezono", nes vis tiek jis patiks ne visiems, ir tai natūralu, bet Vilniuje važiuodama Fuckin' troleibusu ir skaitydama Miles to Go (o knygas aš troleibusuose skaitau nuolat) jaučiuosi labai labai nejaukiai.
Ir visgi, vien dėl to nustoti kažkuo domėtis nenustosi. Bet gali pradėti slėpti, kai bendradarbė griebs knygą, ją griebti ir Tu, kad nepamatytų. Kai pagalvoji, juokinga. Gal ta proga pagaliau ir apsiskelbiau.
Nes dalinimasis - tai jėga, dėl kurios sklinda idėjos. Niekada nenustokit dalintis. Kam gi laikyti visą gėrį sau :)
Kodėl noriu apie tai pakalbėti? Nes kai kuriose gyvenimo situacijose nuoširdžiai jaučiuosi nejaukiai.
Sakoma, kad prasmę turi tai, kam Tu tą prasmę suteiki. Vakar vienas žmogus, kai jam papasakojau, kokią knygą skaitau (Gendručio Morkūno "Puodelis kefyro ant palangės"), jis pasiūlė negaišti laiko ir griebtis dvasinių knygų, kurių mes turime lentynoje. Ir mano ego tikrai įsižeidė :)
Kaip tik vakar troleibusu važiuodama namo tą knygą pabaigiau. Nuostabi knyga. Apie įvairius žmones, leidžianti labai asmeniškai ir nuoširdžiai susipažinti su autoriumi, turinti daug gyvenimiškos tiesos, pozityvumo. Ir aš nesigailiu (ir, numanau, niekuomet nesigailėsiu), kad skyriau (o ne gaišau) jai laiką.
Ko gero net išmokau daug iš tos knygos.
Tokių atvejų yra daugiau, savo tiesas imsiu šiandieną ir atskleisiu: pavyzdžiui, dievinu Hanos Montanos serialą. Lygiai taip man tai nuostabus dalykas, vienas geriausių serialų, kuriuos kada esu mačiusi. Ačiū, Deimante! Deimantei pavydžiu, kad šiuo atveju ji tvirčiau už mane laikosi šioje nebijojimo pasakyti, kas jai patinka, srityje. Visgi, jei ji slėptų tai, kas jai patinka, aš nė nebūčiau pagalvojusi apie tą serialą. Tokia štai yra dalinimosi tiesa. Jame man lygiai taip - daug gyvenimiškų dalykų, kad ir švelniai perteiktų, kad ir turinčių popso dvelksmą. Nesakau, kad dievinu seriale skambančią muziką - bet juk ne dėl jos ir žiūriu. Tarp trijų draugų ten puikiai atsiskleidžia žmogiški santykiai, kuriems tenka kasdieniai trijulės išbandymai, su kuriais turbūt esam susidūrę kiekvienas: išsikrausto mylima kaimynė draugė, dviem draugėm patinka vienas vaikinas, trokšti kitam ko geriausio (su Tavimi), bet jis irgi turi kitų svajonių. Žodžiu, labai daug mielų dalykų, niekam nesvetimų. Taip pat net kai kurie posakiai ir esminės serialo idėjos visuomet liks su manimi. Kaip svarbu nugalėti savo baimes, nebijoti pastovėti už save, etc. Manau, vardyčiau ilgai. Žodžiu, faktas yra vienas, akivaizdus ir aiškus: jeigu žmogus skaito dvasinę knygą ir jau sakinio gale pamiršta, kuo sakinys prasidėjo, skaito šiaip sau, kad skaitytų dvasinę knygą ir negaištų laiko, tai ir yra laiko gaišimas.
Ir jeigu aš žiūriu popsovą serialą, ir sugebu iš jo daug išmokti, tai nematau problemos tame, kad pasiimu tas pačias idėjas iš Hanos Montanos, kurias kažkas pasiima iš dvasinių knygų.
Juk, ypač menuose (kinematografija, literatūra) svarbu yra ir tai, kaip informacija pateikta, ir kokia ji. Būtent dėl to, kad yra daug įvairių žmonių, ir informacijos pateikimo būdai yra įvairūs. Kad visi kažką išsirinktų.
Pati skaitau ir dvasinių knygų, ir visokių lengvučių dalykų. Štai, prieš porą savaičių nesusilaikiau nenusipirkusi tos pačios Miley Cyrus knygos "Miles to go", nes buvau pradėjusi skaityti internete, ir tęsinio tiesiog neberadau. Nesakau, kad tai - tobula knyga, bet, beje, keletą perliukų joje tikrai radau. Net prasideda ji labai keistu rašymo stiliumi.
Knygos pateikimas popsovas, turbūt paauglėms mergaitėms, bet pati Miley man įdomi. Kiek apžiūriu su ja interviu (ir graži, žinoma), filmų (Teko matyti LOL(lengvas, holivudiškas, bet man savotiškai labai mielas ir įtikinantis) ir The last song(visaip kaip sužavėjo, ir nors kritikuoja, kad Miley vaidinti nemoka, viso filmo metu man net nekilo tokios minties)) man jie patinka.
Skaitau ir dvasines knygas, ir grožinę literatūrą. Gal neteisinga yra sakyti "neteiskit manęs, kol neperžiūrėjot viso pirmo Hanos Montanos sezono", nes vis tiek jis patiks ne visiems, ir tai natūralu, bet Vilniuje važiuodama Fuckin' troleibusu ir skaitydama Miles to Go (o knygas aš troleibusuose skaitau nuolat) jaučiuosi labai labai nejaukiai.
Ir visgi, vien dėl to nustoti kažkuo domėtis nenustosi. Bet gali pradėti slėpti, kai bendradarbė griebs knygą, ją griebti ir Tu, kad nepamatytų. Kai pagalvoji, juokinga. Gal ta proga pagaliau ir apsiskelbiau.
Nes dalinimasis - tai jėga, dėl kurios sklinda idėjos. Niekada nenustokit dalintis. Kam gi laikyti visą gėrį sau :)
Komentarai
Rašyti komentarą