Padėkite, gimiau moters kūne!

 Prieš keletą savaičių savanoriškoje veikloje buvau informuota, kad, cituoju "pastebėjau, kad žmonės aplinkui jaučiasi nepatogiai" nes nedėviu liemenėlės. Pradžioje buvo įsakyta nešioti liemenėlę, eigoje, neradus prašytų reglamentų, buvo "žmogiškai paprašyta". Tai ėmiau ir susimąsčiau, kada, visgi, mano problema yra kad aplink esantys žmonės jaučiasi nepatogiai? O kada ji yra kitų? 

Draugė sakė, kad jei vienas žmogus jaučiasi nepatogiai, čia jo problema, jei daug - mano. Šis turbūt atėjęs nuo posakio apie asilą, kad jei vienas žmogus tave vadina asilu, tai gal jis ir asilas, bet jeio daug... Bet ar tikrai tai priklauso nuo kiekio? Ar turėčiau nebebūti biseksualia, nes ant šitos žemės vaikšto tikrai daug žmonių, kurie su tuo jaučiasi nelabai patogiai? Taip, vienas yra pasirinkimas, kitas - prigimtis, bet aš ir noriu turėti pasirinkimą. Ar tikrai tai yra laisvas pasirinkimas, jei lieki išvytas iš visuomenės nes ne tik krūtis turi, bet, dieve padėk, ir spenelius?

Šiandien sporto salėje užsidėjau kitas tympas, nei įprastai. Paįvairinimui. Ir kažkaip atsistojau prieš veidrodį. Ir pamačiau tai, ką žmonės vadina "kupranugario pėda/koja" (angliškai camel toe). Tai yra fenomenas, kai su aptemptais rūbais ties kirkšnimis matomas įdubimas ir pakilimai dėl labios. Visuomenėje - labai nepriimtinas dalykas, nuolat teigiama, kad taip yra kai neteisingai pasirenki rūbus, įžymybės, išdrįsusios įvykdyti šį "mados ir padorumo nusikaltimą" garsiai nuskamba bulvariniuose leidiniuose. Tai atsisėdau per pertrauką tarp setų ir pasileidau plaukus į google paskaitinėti apie camel toe. Ir taip jau nutiko, kad sužinojau, kad tai, visgi, yra anatomijos dalykas. Pas kai kuriuos žmones su specifiniais aptemptais rūbais tai matysis, pas kai kuriuos - ne. 

Tai ką man dabar daryt? Nusismaukt visas nešiojamas tympas penkiais centimetrais žemyn, nes mano tokia anatomija? Pirkti trim dydžiais didesnes kelnes, kurios man netinka per kojas? Žmonės ieško specialių kelnaičių už kurias permoka arba kišasi į kelnaites papildomus, specifinius įklotus, skirtus apdengti vulvai, kurie net neleidžia kvėpuoti! Tai - ne kraštutinumas, kraštutinumas yra operacijos, kurias, pasirodo, darosi ir dėl camel toe, trumpinasi išorines lytines lūpas. Kol kai kuriais atvejais mediciniškai tai atneša naudos, kitais - turėti lytines lūpas yra visiškai normalu, ir apmaudu, kad žmonės prie šito fakto nėra pripratę. Taip, aš turiu vulvą. Lyg iki tol, kol buvo pažiūrėta į klyną, nebuvo aišku. Jeigu nėra aišku, ar esu moteris, visuomet galima paklausti.

Tiek spenelių, tiek vulvos gėdinimas yra atėjęs iš požiūrio kad tai yra "nepadoru", dėl to profesionaliose erdvėse to yra vengiama. Šis požiūris yra problematiškas net keliais aspektais. Visų pirma - nepadorumas paprastai akcentuojamas tik moterims. Pas vyrus irgi pasitaiko, kad per kelnes matosi penis. Nu bet aš ir taip žinau, kad jie jį turi, koks man turėtų būti skirtumas? Kūno dalys - pridengtos, tad jau savaime tas požiūris apie nepadorumą yra nelogiškas, paprastai jis taikomas situacijoms, kuomet kūno dalys yra apnuoginamos. Kodėl mes laikome apnuoginta natūralią kūno dalį, kuri yra uždengta? Ar tikrai turėtume turėti normas, kad profesionaliose erdvėse negalima dėvėti aptemptų drabužių? Paprastai argumentuojama, kad tai - seksualinių kūno dalių bei organų akcentavimas. Bet ar tikrai? Ar mano aptemptų marškinėlių dėvėjimas yra mano pečių akcentavimas? Ar jūs tai pastebit? Ar tai kelia problemų?

Ieškodami argumentų, paklausus iš kur šitos nuostatos ateina, jei ne iš nesveiko visuomenės normalių kūno dalių seksualizavimo, žmonės sako "ne", "ne tik". Tai iš kur? Tie patys žmonės, kurie sako, kad neseksualizuoja kūno dalių, neturi problemų su šlaunimis, pečiais, kaklu. Kodėl? Jei priimame tai kaip normalią kūno dalį, kodėl tai priverčia mus jaustis nepatogiai? Gal nustokime sau meluoti ir pripažinkime, kad dar labai daug ko turime išmokti kaip visuomenė ir kiekvienas atskirai, esame varžomi normų ir stereotipų kurie yra atėję tiesiai iš mizoginijos. 

Esame vienintelė rūšis, kuri nepriima savo kūno tokio, koks jis yra. Kiekvienąsyk, kai pati jaučiuosi drovi persirenginėdama moterų persirengimo kambaryje, bendruose dušuose, atsimenu Amandos Palmer pasirodymą "Dear Daily Mail", kuriame ji adresuoja Daily Mail straipsnį, kuris parašė apie tai, kaip pasirodymo metu Amandai iš liemenėlės išsprūdo krūtis. Nieko apie tai, kad jie ten pasirodė, kad jie ten grojo muzika. Tiesiog - apie krūtis, kaip vienintelį ir svarbiausią faktą. Pasirodymo gale ji nusimeta kimono ir minia pradeda klykti. Ir Amanda juos nutildo, su tokiu gražiu paprastu "Guys, it's just a naked body" ("tai tik nuogas kūnas"). Ir iš tiesų. Tai tik nuogas kūnas. O temoje, apie kūrią kalbu šiandien - ir nenuogas. Tai tik kūnas. Atrodo, labai paprasta. 

Jei kabikas nekabėtų, tai žiūrikas nežiūrėtų - dar atsimenu šitą patarlę. Bet ar tikrai? O gal tiesiog kabėjimas - ne žiūriko reikalas? Šis požiūris man labai primena aukos kaltinimą: tiek, kai mėginama moteris išmokyti "rengtis padoriai" kad nebūtų prievartaujamos (vietoj to, kad mokytume vyrus neprievartauti), tiek apie tai, kad įrodyta, jog prievartautojams visiškai nesvarbu, ką tu dėvi. Yra tokia paroda, vadinasi "What were you wearing?" (liet. "Ką tu dėvėjai?")

Ten rasite kelnių, treningų, flanelinių marškinių. Rasite bet ko, nes drabužiai yra visiškai nesvarbūs. 

Taip pat į galvą ateina Billie Eilish daina/trumpametražis filmas "Not my responsibility", kurios visą tekstą galite rasti čia. 

We make assumptions about people based on their size
We decide who they are
We decide what they're worth
If I wear more, if I wear less
Who decides what that makes me? What that means?
Is my value based only on your perception?
Or is your opinion of me not my responsibility?

liet. "Mes darome prielaidas apie žmones priklausomai nuo jų dydžio
Nusprendžiame, kas jie yra
Nusprendžiame, ko jie verti.
Jei aš dėviu daugiau, jei aš dėviu mažiau
Kas nusprendžia kuo tai mane padaro? Ką tai reiškia?
Ar mano vertė pagrįsta tavo suvokimu?
O gal tavo nuomonė apie mane - ne mano atsakomybė?"

Gyvename pasaulyje su krūva mūsų pačių prisigalvotų taisyklių. Pinigai, šalys, profesionalumas, you name it. Tai - tik primesti susitarimai. Nebūtinai jie visi yra geri. Galbūt metas susitaikyti, kad moterys irgi turi kūnus. Galų gale, jeigu žmonės taip nepratę tų kūnų matyti, kad kaskart kyla seksualinės fantazijos, galbūt nuolatinis tų kūno dalių matymas jas šiek tiek ir normalizuotų?

Nebūtinai dėl to, kad "dar neatėjo metas progresyvesniai visuomenei" privalome nelaužyti esamų normų. Progresyvi visuomenė pati neateina.