Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Tavęs čia nėra ir man dėl to skauda

Nėra jokių mūsų ir jūsų. Ironiška, kad visuomenė, kuri tegali egzistuoti padėdami vieni kitiems, kaifuoja nuo susiskaldymo. Mes galime būti lygūs, nebūdami vienodi. Mes esame lygūs savo skirtumais. Ir mūsų skirtumai neturėtų mums kainuoti skausmo, pamatinių žmogaus teisių, o kartais - ir gyvybės.


Vienas įsimintiniausių plakatų, kurį mačiau Kaunas Pride, buvo "Tavęs čia nėra, bet mes kovojame dėl tavęs". Tai yra ir gražiausias, ir liūdniausias dalykas, kurį teko skaityti per Kaunas Pride. Pašnekėkime apie tai. 


Tai plakatas, kuris aprėpia nežmoniškai daug. Tai plakatas, kuris aprėpia tuos, kurių čia jau nebėra. Tuos, kurių čia dar nėra. Ir tuos, kurie bijojo ateiti. Ir ne be reikalo. Aš asmeniškai gavau bent vieną "neik į Kaunas Pride" prašymą ir bent keletą rekomendacijų išlikti saugiai. Gavau pasakojimą iš draugo, kaip Lidl kasoje už jo buvę vaikinai pirko degų skystį "gėjų paradui". Bet tai yra tik pradžia. Kaunas Pride yra tik viena diena metuose. Ir kol jai ruošdamasi aš susipakavau viską nuo pleistrų, tvarsčių, dviejų gertuvių vandens (ir tikrai ne troškuliui numalšinti) iki donoro kortelės, tai yra tik viena diena metuose. Žmonės kenčia kasdien.

Nuotraukos autorė Anna https://www.instagram.com/the.film.goblin/
https://www.instagram.com/anna.of.all.things/



Aš gimiau ir užaugau Šiauliuose. Paauglystėje praleidau šiek tiek laiko su skinhead'ais, kas man nepridavė daug tolerancijos, tik noro pritapti. Bet net ir tai nesvarbu. Visa Šiaulių kultūra tuo metu buvo privalėjimas vienaip ar kitaip būti "kaip visi", pritapti prie specifinių grupių, ir LGBTQ+ tarp tų grupių pasirinkimo nebuvo.


Kaip šiandien atsimenu, kaip lankydama drauges Naujojoj Akmenėj, vieną vakarą, eidama pasivaikščioti, paėmiau draugę už rankos, ir pajutau kažką kitokio, nei kada nors iki tol, laikydama merginos ranką. Pats faktas, kad dvi merginos susikibusios už rankų tamsoje Naujojoje Akmenėje eina pasivaikščioti jau buvo nenormalus tuometinėje visuomenėje. Tą akimirką pirma mintis, kuri man atėjo į galvą, buvo, kad su manimi kažkas negerai.


Tokioje visuomenėje aš užaugau, ir nesvarbu, ar pasirinksiu turėti vaikų, aš nenoriu, kad jie užaugtų tokioje pat visuomenėje. Aš nenoriu, kad mano draugų vaikai užaugtų tokioje visuomenėje. Aš nenoriu, kad tų žmonių, protestavusių prie fontano, vaikai užaugtų tokioje visuomenėje. Aš niekam nelinkiu užaugti tokioje visuomenėje.


Kaunas Pride vyksta kartą metuose, bet šeimų, visuomenės ir valstybės diskriminacija prieš LGBTQ+ bendruomenę ne tik, kad vyksta kasdien, bet ir turi labai rimtas pasėkmes. Taip, po Kaunas Pride praeiti gatve namo yra nejauku. Tačiau kai kuriems kova su diskriminacija baigiasi žymiai liūdniau.


Paaugliai, kurie šeimose yra atstumiami dėl savo "netradicinės" seksualinės orientacijos, mėgina nusižudyti aštuonis (8) kartus dažniau. Aštuonis, Karlai. Apie savižudybę Lietuvoj mes ir taip nešnekam, neduok Die dar į tą sakinį įdėsi tuos "kitokius". Čia nėra ko volioti žodžių į vatą. Aštuonis kartus. Tokie paaugliai daugiau nei šešis kartus dažniau kenčia nuo depresijos, daugiau nei tris kartus dažniau yra linkę į nelegalių narkotikų vartojimą iki kol pasiekia savo dvidešimtuosius (20) metus.


Kai žiūrime į šią statistiką, turime suvokti, kad daugelyje visuomenių esant stipriai diskriminacijai ši statistika tėra ledkalnio viršūnė. Aštuoniais kartais dažniau skamba blogai? Tai dabar pagalvokime apie visus žmones, kurie nedrįsta pasakyti, kas juos traukia ir ką jie myli, nedrįsta atsakyti į anketas ar dalyvauti bet kokiuose tyrimuose, susijusiuose su jų sąsajomis su šia bendruomene.


Keturiasdešimt (40) procentų translyčių asmenų mėgina nusižudyti iki kol jie pasiekia dvidešimt penktuosius (25) savo gyvenimo metus. Dvi penktosios prisistatančių translyčiais.


"Nesidemonstravimas" kainuoja žmonėms gyvybes, ir visuomenių, šeimų bei valstybių sugebėjimas užtikrinti meilę, saugumą ir lygias teises LGBTQ+ bendruomenei yra statistiškai įrodytas minimų savižudybių, depresijos ir kitų sutrikimų kritimo žemyn rodiklis. 


Žmonės klausia, kokių teisių mums dar trūksta. Mes galime egzistuoti, galime nueiti į parduotuvę, galime "laisvai su kuo norime gyventi ir mylėtis", tik nesidemonstruoti. Žmonės teigia, kad šeima yra institucija "nuo" Dievo, kai kurie sako, kad "nuo" meilės. Aš tikiu, kad šeimos/santuokos/partnerystės institucija yra "nuo" teisės. Visos santuokos baigiasi taip pat. Jos gali prasidėti bažnyčioje "prie Dievo", miške "prie" senųjų tradicijų, ar tiesiog kai kuriems blankiuose santuokų rūmuose. Tai nesvarbu. Galiausiai tai tampa santykiu su valstybe ir jos teisine sistema. Visos santuokos galiausiai nugula į popierių civilinės metrikacijos biure, ir nuo tos akimirkos santuoką, kaip instituciją, gerbia valstybė.


Nuo tos akimirkos mano partneris tampa pirmu žmogumi, kurį privalo informuoti ligoninė, į kurią mane veža, jei patenku į avariją. Nuo tos akimirkos partneris tampa mažų mažiausiai vienu pirmųjų kandidatų į mano turtą, jeigu aš mirštu. Nuo tos akimirkos mano partneris gali ligoninei patvirtinti, kad ne tik turiu donoro kortelę, bet ir tikrai noriu paaukoti savo organus - nes taip vis dar nutinka, jog tai, kad turi donoro kortelę, ne visuomet apsaugo nuo organų iššvaistymo, šeimai pareiškus kitą nuomonę. Ir aš noriu, kad mano partneris būtų mano šeima. Nematau jokios, absoliučiai jokios priežasties, kodėl tam bent kažkokią įtaką turėtų turėti lytis.


Kol kiekvienas turime teisę laikytis savo įsitikinimų ir juos reikšti, turėti savo nuomonę ir ją skleisti, ir tą teisę saugo valstybė, kaip įvyko ir Kaunas Pride abejose barikadų pusėse(ir esu policijai be galo dėkinga už įstabų jų darbą), ta teisė Lietuvoje tuo ir baigiasi. Ta teisė baigiasi ties dviem sustojimais prie fontano, kur riaušių policija nuo kelio traukia protestuotojus prieš baisią Vakarų propagandą, žygiuojančią Laisvės alėja.


Supranti, kad ta teisė baigiasi, kai Kaunas Pride atvykimo ir išvykimo instrukcijos prašo LGBTQ+ atributiką išsitraukti tik atvykus į renginio vietą ir stipriai susipakuoti atgal iš tos vietos išeinant. Neiti po vieną. Neiti mažomis gatvelėmis. Ir tikrai - tai kokių teisių mums tada trūksta? Jei baimė gyventi laisvai LGBTQ+ bendruomenėje atsiranda be reikalo, kodėl ne mus veja nuo Laisvės alėjos, kad kažkas galėtų išreikšti savo nuomonę? Nėra mūsų ir jūsų, bet jūs mus tokiais padarote. Jūs neturite mūsų suprasti, neturite mūsų mylėti. Jūs tik turite į mus žiūrėti kaip į žmones. Ir to trūksta. 


Jūs neturite kovoti už lygias LGBTQ+ teises. Jūs tik turite gerbti lygias žmonių teises. Į tokį paprastą dalyką tai susideda. Ir ne tik kvaila yra galvoti, kad tik LGBTQ+ ir turi kovoti už savo teises. Taip pat, kaip kvaila yra galvoti, kad už teisę balsuoti moterims privalėjo kovoti tik moterys, nes tik joms to reikia. Taip pat, kaip kvaila yra galvoti, kad už delfinų teises turi kovoti tik delfinai (o už vaikų teises, matyt, turi kovoti tik vaikai).


Bet jei jums reikia priežasties mažų mažiausiai toleruoti faktą, kad LGBTQ+ bendruomenei priklauso lygios teisės, tai tuomet reikia pradėti nuo pamatų: kaip ir bet kas kitas, mes esame žmonės. Kaip ir išpaišyta plakatuose: "Mes esame jūsų vaikai, broliai, seserys, giminės, draugai, bendradarbiai, tėvai... Ir mes niekur nedingsim". Kaunas Pride lygiai taip pat yra ledkalnio viršūnė.


Maximos kasininkė, jūsų mėgstamiausias Wolt maisto išvežiotojas, virėjas jūsų pamėgtame restorane, medikas, gaivinantis jus po širdies smūgio - jūs nieko apie juos nežinote. Mes nieko apie juos nežinome. Kasdien prasilenkiame su begale žmonių, apie kuriuos nieko nežinome, ir jie mums netrukdo. Jie padeda funkcionuoti visuomenei, kuri, savo ruožtu, atmoka jiems atgal didžiule diskriminacija ir našta, vienišumo jausmu ir skausmu.


Kas yra tas buvimas kaip visi? Kas yra tas buvimas tokiu pat, kaip kiti? Visi mes žinome, kad nėra dviejų vienodų žmonių, kol nepradedame klasifkuoti jų pagal kažkokį vieną kriterijų. Kiekvienas žmogus užauga skirtingomis sąlygomis, susiranda skirtingus darbus, pomėgius, tikslus, partnerius. Gyvenime praeina per nemažą kiekį emocinio skausmo. Mokosi, ir auga, o galbūt stovi vietoje. O galbūt eina laiku atgal. Bet tai yra visiškai nesvarbu buvimo "kaip visi" kontekste.


Kaip aš galiu būti kaip visi, jeigu to "visi" nėra? Mes galime filosofuoti apie normas ir tai, kas yra priimtina visuomenėje, bet vien dėl to, kad kažkas yra priimtina visuomenėje, tai nebūtinai yra morališkai teisinga, ir tas turėtų būti aišku visiems, kurie girdėjo apie istoriją.


Tas turėtų, beje, būti aišku ir liberalams, iš kurių dalies teko išgirsti, kad Kaunas Pride neturi nieko bendro su žmogaus teisėmis. Ir gėda, kurią už tai nešu, net nėra svetima. Liberalas, tam tikra prasme labiau, nei bet kas kitas supranta, kad turi teisę į savo nuomonę (ir ją turi kiti žmonės) tol, kol ji nepažeidžia kitų asmenų teisės. Bet sakyti, kad Kaunas Pride neturi nieko bendro su žmogaus teisėmis, mano galva, liberalas neturi teisės. Jis yra laisvas ten neiti, bet džiaugtis ir girtis nežinojimu yra kažkas visai kito lygio. Buvo labai smagu Kaunas Pride sutikti tų liberalų, su kuriais einu koja kojon, kurie yra girdėję apie žmogaus teises.


Visuomenės keičiasi ir evoliucionuoja, susirinkus kritinei masei žmonių, kurie nori gyventi geriau. Kartais tai išeina į gerą, kartais tai išeina į ekstremumus. Kiekvienas judėjimas atskleidžia gražiausias žmonių vertybes ir baisiausias ydas. Kraštutiniai kairieji ir dešinieji mąsto, kai kuriais atvejais, itin panašiai vieni į kitus, ir patys to nesuvokia. Dėl to yra žmonių, kurie tiki, kad aš turėčiau valstybės akyse turėti tokias pat teises, kaip kiti, bet nėjo ir neis į Pride, būtų tai Kaunas Pride ar Baltic Pride.


Todėl tie, kurie priima visų grupių netobulumą, pasirenka ten eiti. Nepaisant to, kad gali būti painiojami su ekstremistais. Nepaisant ir to, kad gali būti aplieti degiu skysčiu ir padegti. Jeigu kas nors geriau įrodo, kad "mes" esame kaip visi, tai yra mūsų pačių netobulumas.


Aš nemoku matematikos ir visuomet jaučiuosi geografiškai pasimetusi. Gyvenu su psichine liga. Ne visuomet jaučiu, kad skiriu savo meiliai katei pakankamai dėmesio. Pagaunu save trokštančią dalykų, kuriuos turi kiti, norinčia būti tuo, kuo yra kažkas kitas. Dievinu naujas patirtis. Mane veža mokslas ir mokslinė fantastika. Laisvalaikiu aš rašau dainas ir prastai jas įgroju ukulėle. Vertinu aplink mane esančius žmones, net jei ne visuomet sugebu tą išreikšti taip, kaip norėčiau. Tuo pačiu, aš atsikeliu rytais, sėdu prie kompiuterio ir testuoju programas, kurias jūs galbūt naudosite. Ir džiaugsitės, jeigu jos veiks gerai, ir pyksite, jeigu jos neveiks.


Už visko, ką mes vartojame, ką mes naudojame kasdien, su kuo mes susiduriame kiekvieną minutę, yra žmonės. Ir mes apie tuos žmones nieko nežinome, arba selektyviai pasirenkame, ką norime apie juos žinoti. Jeigu viskas, ką norima priklijuoti prie mano kaktos yra mano seksualinė orientacija ir pasirinktas santykių modelis, jūs esate laisvi tą daryti, bet aš žinau, kad esu kur kas daugiau. Ne aš sureikšminu savo seksualinę orientaciją, tai yra maža sudėtingo žmogaus dalis (ir kiekvienas iš mūsų yra sudėtingas ta prasme, kad susideda iš begalės dalelių, kurios padaro mus unikaliais). Bet man nereikia eiti į programų testuotojų paradus, nereikia eiti į kačių mylėtojų paradus. Nes dėl to manęs niekas neskriaudžia ir niekas nediskriminuoja.


Ironiška, bet nueičiau ir į spalvotų plaukų paradus, nes dėl to esu sutikusi begalę diskriminacijos, nuo šūdino buto bendrabutyje neišnuomavimo Žirmūnuose iki kažkokio neaiškaus bičo, prieš porą savaičių sekusio mane pusę gatvės ir rėkusio "ė, ką klausai, jungle?". Ir kol man gali sakyti "bet tu pati pasirinkai tokią plaukų spalvą", aš atsakau, kad žmonės pasirinko to neignoruoti. Aš net neprašau tolerancijos: mūsų visuomenei, kai kuriais aspektais, iki tolerancijos yra labai toli. Viskas, ko aš kartais prašau, tai ignoruoti mano plaukų spalvą, ignoruoti mano seksualinę orientaciją. Viskas, ko prašau, yra pažiūrėti į mane kaip į žmogų. Nuogą, apnuogintą, pasirinkusį atsiverti. Kažką daugiau, negu plaukų spalvą ar randus ant rankų.


Mes neprašome jūsų mus mylėti, bet jums rėkiant prie fontano, mes skanduojame, kad jus mylim. Ir nors aš norėčiau mokytojai Astrai rėkti, kad ji mylėtų savo kaimyną, kaip krikščionys "privalo" mylėti, aš susilaikiau. Nes aš toleruoju jos, kaip krikščionės ir žmogaus netobulumą, ir man nuo to neskauda tol, kol tai nieko nežeidžia.


Aš noriu, kad mane padegus Kaunas Pride, mano žmona būtų pirmoji, apie tai sužinojusi, jei aš kada nors, dėl bet kokių priežasčių pasirinkčiau tokią turėti. Tai viskas, ko šią dieną prašau. Ar tikrai kam nors daugiau, nei mano žmonai, nuo to skauda?


Žodis "Pride" verčiamas kaip pasididžiavimas. Bet Kaunas Pride, iš tiesų - visi vykstantys Pride paradai nėra apie pasididžiavimą. Jie yra apie išgyvenimą. Teisę turėti vietą po saule. Teisę už rankų susikibus praeiti Naująja Akmene. Teisę būti žmogumi. Mes tik norime, kad mumyse matytumėte daugiau, negu vieną dalyką, su kuriuo nesutinkate. Ir ironiška, kad būtent dėl to, kad mus kategorizuoja tik pagal seksualinę orientaciją, pagal priklausymą LGBTQ+ bendruomenei, mes patys turime ją iškelti į viešumą. Ir patys turime "demonstruotis". "Mūsų" paradas yra "jūsų" visuomenės veidrodis. Mūsų paradas yra mūsų pačių visuomenės atspindys.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

100 faktų apie mane

Šimtas faktų apie mane 1. Dažniausiai nevalgau mėsos 2. Domiuosi Miley Cyrus . Nepaisant fakto, kad bent 80% jos muzikos man yra absoliučiai neklausoma, ji man vis dar graži ir bais įdomus žmogus. 3. Mėgstu susipažint su įvairiausio plauko žmonėm ir būdama perdėm sociali pirmą susitikimo dieną visą kartu bastytis arba diskutuoti ir t.t. 4. Paskutinis geras žiūrėtas filmas – „ Constantine “, 2005 5. Dažniausiai net netyčia į mano rankas pakliuvus kokiai temai imu ir nors paviršutiniškai pasidomiu ja labiau – paskutinės dvi buvo 07-08m. ekonomikos krizė (visokiausi The margin call ir Too big to fail ) ir formulės vienas legendos ( Senna; Rush ) 6. Šiemet pirmą sykį dalyvavau rinkimuose ir žadu tą daryti visuomet ateity 7. Kiečiausias naujas išmoktas patiekalas buvo bulvių ir baltųjų ridikų troškinys-apkepas grietinėlės padaže 8. Turiu ask.fm paskyrą ir dažniausiai gėriuosi klausimais, kurių man niekas nerašo http://ask.fm/IndreGegeckaite 9. Tik

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki. Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą. •        ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais. Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Dramblio dydžio susvetimėjimas

 Savaitgalį sėdėjau su draugėmis prie puodelio kavos, ir kažkaip mes užsikalbėjome apie tai, kas yra ištikimybė santykiuose. Ir paaiškėjo, kad klube šokis su kitu (ne savo išrinktuoju) priešingos lyties žmogumi gali būti laikomas neištikimybe.  Ir tiek daug klausimų man kilo. Vargšas tas žmogus, kuris pasmerktas visą gyvenimą su vienu žmogumi šokti. Jo, yra draugės merginos, su jomis ala galima. Tada pradėjau aš klausti, o tai kaip šokių vakarai visokie. Sakau, žmonės juk šokdavo. Žmonės išeidavo vieni su kitais pašokti, buvo tokie laikai. Sako, nu jei šokių vakarai, tai čia kitaip, nes ten žmonės šokti susirenka. O klubuose, sako, vyksta medžioklė. Bet į medžioklę gi nebūtina tuo pačiu atsakyti. Galima tiesiog pašokti su žmogumi. Sako, į klubą eina medžioti, ir tuo pačiu sako "aš tai su draugėmis pašokti ateinu". Tai gal ne tu viena, visgi? Taip pat, kaip dauguma vairuotojų mano, kad vairuoja geriau už daugumą vairuotojų, gal nesam vieni, kurie į klubus ateina pašokti?