Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

On Repeat

Geras post-rockas, ligoninės lova ir nieko neveikimas iki išprotėjimo. Visa tai laukiant, kas bus toliau, kokių naujienų gausiu, ką man pasakys šįsyk. Ar vėl išgirsiu tuos pačius žodžius, kurie mano būsenoje nusako tik kelis lašus didžiulėse balose? Ar ir vėl nusivilsiu, užsikėlusi savo viltis aukštyn? Sunku jų neužsikelti, kai matai, kad dėl tavęs iš tikrųjų kažką daro. 

Geras post-rokas, ligoninės lova ir nieko neveikimas iki išprotėjimo. Nieko neveikdamas imi darytis selfius, nuolat dezinfekuoti auskarus - ir šiaip prie jų lįsti. Imi skaityti tą ne visai įdomią Diuma knygą, kurios nė iš tolo nepalyginsi su muškietininkais, bent jau ties 80-imtu puslapiu. Datulių valgymas. Absoliučiai netyčinis rant'as su mama, kuris yra geriausia, kas man nutiko šį mėnesį, nes kai prasikapstai pro šūdą ir vienas kito gynybines sienas, imi šį tą suprasti. O kartais ir tikrai daug suprasti.


Geras post-rokas, ligoninės lova ir nieko neveikimas iki išprotėjimo. Dėl to, kad čia neturiu kompiuterio, negalėjau užbaigt darbo Psichikos Sveikatos Perspektyvoms. Gaila. Bet, o būna. Dėl to, kad čia neturiu kompiuterio, milijoną kartų praklausiau iki skausmo pažįstamą The Antlers albumą ir išgimdžiau dvyliką lapų, dvyliką istorijos dalelių. Tiek daug nukrito nuo peties, tiek daug liko nepasakyta. Niekuomet nebus tiek laiko ir jėgų, kad pasakytume viską, tad tenka rinktis. Dalį pasirenkam sąmoningai, dalis išsprūsta.

Geras post rokas, ligoninės lova, nieko neveikimas iki išprotėjimo ir vaistai. Galybė vaistų, kurie atstatė mane į vėžes ir dabar vėl galiu tiesiai mąstyti. Todėl man skauda, kai girdžiu, kad medicina yra blogis, kad visi vaistai yra blogis ir tik komercija. Nepaisant pagaminimo kaštų - taip, komercijos siekia visa žmonija ir visur, sveiki atvykę į kapitalizmą, socializmas nebuvo kuo nors labai geresnis, bet jei tikrai ką sudomino, kraustykitės į Kubą. 

Man skauda girdėti, kad vaistai yra blogis ir placebas, nes žinau, kad be vaistų manęs čia jau nebūtų. Be vaistų ir ligoninių, kurios, tačiau, dažnai neatrodo kaip itin sveikimui tinkama aplinka, nes tokia ir nėra. Ligoninės yra skirtos gyvybei palaikyti. Sveikimas yra skirtas gyvenimui už ligoninės ribų, ypač kai šnekama apie psichiatriją ir psihologiją. Bet visgi, galų gale, kuo maži sergąs, tuo labiau žmogus ir galįs išeiti į viešumą. Ir tai man duoda vaistai, tam tikra prasme juos gerdama aš nesergu. Tai autoironiška, žinau. 

Žmonės dažnai teigia, kad vaistai - 21-ojo amžiaus maras, nes su tuo ateina įvaizdis, kad jei geri vaistus, tai nedarai daugiau nieko. Bet jei man darbe labai skauda galvą, ir reikia, kad greit nebeskaudėtų, aš gersiu ir vaistus, ir gerokai daugiau vandens, nei įprasta, ir atsilaposiu langus. Tik mes kiekvienas galime būti atsakingi už tai, ką darome dėl savęs ir kitų. Vegetaras, mintantis čipsais, nėra geras vegetaras. Depresija sergąs žmogus, iš metų į metus geriantis antidepresantus ir greta jų nieko nedarantis, nėra geras ligonis. Tai - arba pasidavę, arba neišprusę žmonės. Bet nei tu, nei aš neprivalome būti vienu iš jų.

Mes neprivalome smerkti žmonių, kurie visais būdais ieško pagalbos. Mes neprivalome smerkti žmonių, kurie atsigręžia į vaistus, kai niekas nepadeda, arba kai tam, kad padėtų, pirmiausia reikia atsimerkti, o tai padaryti padeda ir vaistai. Mes neprivalome smerkti žmonių, kurie vienaip ar kitaip renkasi gydytis tol, kol jie apskritai mėgina gydytis. Kad ir kaip skaudu matyti žmones nusisukant nuo medicinos, be kurios ir dabar gyvenimo trukmė būtų 40 metų žmogui ir visi mirtume nuo maro protrūkių, mes, deja, turime tą leisti, jei ir patys norime būti nesmerkiami.

Aš viską jaučiu stipriau. Įsivaizduokit žmogų, kuris stuktelėjimą pieštuko galiuku jaučia kaip adatą giliai po oda. Viskas, kas džiugu, mane išneša iš realybės. Viskas, kas niūru, mane nuneša į giliausius pragarus. Ir taip kasdien, ir taip kas savaitę, ir taip kas mėnesį, ir taip kas metus. Taip, tai ir dovana, tam tikra prasme tai mano natūralumas. Taip, iš to galima rašyti, su tuo galima nugyventi labai, labai stiprų ir posūkių pilną gyvenimą. Bet lygiai taip pat nuo to galima pavargti. Galima atsisėsti ant stoties laiptų ir suvokti, kad šiąnakt tu negali eiti į darbą ir pastarasias kelias valandas tave supo karuselėje, kur viskas keitėsi kas minutę. Ir tu tiesiog nebegali.

Ir man taip būna, todėl galima sakyti "žiūrėk, tie vaistai tau nepadeda!". Bet be tų vaistų aš pavargdavau ir vis dar pavargčiau vis dažniau ir dažniau, kol tai užsisuktų į absoliučiai savidestrukcinį mechanizmą. Todėl, taip, aš renkuosi chemiją vietoj natūralumo. Pusvalandžio pasivaikščiojimas gamtoje manęs nepataisys. Aš net nesulaužyta. Aš tokia tiek, kiek save atsimenu, nuo tada, kai mano charakteris susiformavo. Ir jei reikės, aš gersiu vaistus visą gyvenimą, jei reikės, aš visą gyvenimą atkritinėsiu į ligonines. Kad tik aš nuo to nepavargčiau labiau, nei galiu panešti. Bet todėl ligoninės ir tampa restart'u. Šią vasarą vėl pralankiau Vasaros 5 dienos stacionarą. Kuris man nedavė nieko, tik leido prisiminti, kad tik itin ilgalaikė psichoterapija, kurios nelabai sugebu sau leisti, gali kuo nors man padėti. Jokie kiti dalykai manęs taip nekabina, išreiškimas šokiu, etc. Kai susikaupiu visų patirčių, aš parašau dainą. Arba dvylika dainų. Kam nepasitaiko. Bet tai nekeičia fakto, kad aš jas parašau ligoninėje. 

Geras post rokas, ligoninės lova, nieko neveikimas iki ėjimo iš proto, saujos vaistų ir blog'o rašymas. Post rokas išties geras. Išbandykit Nordic Giants. Jie man patiko. Išbandykit post roką, giliai įkvėpkit, tegu deguonis pasiekia visas kūno daleles, visus pirštų galus. Ir, aš nelaikau savęs krikščione, bet kai kurie dalykai yra universalūs: palinkėkime vieni kitiems ramybės.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Dalykai, kuriuos girdžiu kas dieną

Pažiūrėk į

O tu nemanai, kad tau atsibos tie auskarai?

Nustok dažyt plaukus, nupliksi

Ilgi buvo gražiau

Mama, pažiūrėk į jos plaukus (nuostaba)

Ilgi buvo gražiau

Augink, tik nekirpk

Kada tu suaugsi?

Jėzau, negaliu žiūrėt!

O neskauda?

Tai kodėl tu taip save žaloji?

Tau gal dėmesio trūksta

Tokie, va, kaip tu, tenai eina

Visai nušiurę, atsiaugink (nušiurę, beje, nuo vaikystės)

Tokios tašės tiktai vaikams

Visai nuprotėjai

Aš galvojau, mano anūkėlė jau suaugo, jau nebe mėlynais plaukais, o va nusiėmei kepurę ir...