Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

My suicide attempt

    Norėčiau, kad visi mano blogo įrašai būtų pzityvūs. Kita vertus, taip nelabai ir gali būti, nes niekas nėra tik gera ar bloga, balta ir juoda. Be to, dalinai šito blogo misija yra kalbėti apie dalykus, apie kuriuos kalbama perdėm mažai. Štai todėl aš šiandien ir rašau apie tai, ko dar pati negaliu suprasti. Rašau, pro langus besiskverbiant saulei ir važiuodama traukinyje. Monotoniškai dvelkia pavasariu. Pavasariu, kurio sulaukiau...

    Praėjo jau daugiau, nei pusmetis nuo apsilankymo Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje, hooray. Ir gal penketas mėnesių nuo mane netikėtai užklupusio mėginimo nusižudyti. Ir priešistorė čia reikalinga, ko gero labiau, nei bet kur kitur.

    Praėjusį pavasarį dėl nuotaikos svyravimų ir panikos atakų lankiausi dienos stacionare Vasaros 5, kur sutikau įvairių žmonių ir gerų specialistų. Daug maž kurso vidury (~3 savaitę) mano sąmonės būsena ėmė griūti ir po to tarsi labai greit atsitiesė. Todėl šnekėdamasi su specialistais prieš baigdama kursą atrodžiau stipri ir laiminga, net ir sau. Nors gal ir atrodė, kad viduje kažkas ne taip kirba. Ir tuomet prireikė tik pusės savaitės, ir shit hit the fan. Daugiausiai, kiek mano gyvenime yra hittin'ę. O mane daug kas yra hittinę, pradedant smurtaujančiomis giminėmis ir baigiant visokiom kitokiom nesąmonėm. Bet visi mes žmonės ir nė vienas negimė po laiminga žvaigžde, I guess. 

    Tik dabar, žiūrėdama atgal, jau sugebu atpažinti, kokie klaikūs nuotaikos ir būsenos svyravimai mane trankė tą pusę savaitės, pradedant stipriu energingumu ir laisvumu, baigiant klaikiais depresiniais simptomais, galiausiai pereinančiais į psichozę, kuomet pajaučiau, kad jau nebegebu savęs valdyti ir keliauju kalnu žemyn, įsibėgėdama, keliaudama ten, kur dar niekada nebuvau.


    Tuomet, atsidūrus Naujojoje Vilnioje jau buvo aišku, kad su manimi kažkas negerai labiau, nei buvo diagnozuota ar apskritai, matyta anksčiau. Aš sugebėjau nustebinti tiek savo daktarus, tiek pažįstamus. Tiek save. Nors ten atsidūrus jau pirmą naktį suvokiau ne tik, kad esu saugi nuo savęs, bet ir kad pasiekiau dugną. Pasiekiau dugną, ir nebeturiu kur kristi, tad teks keltis ir eiti. Ir prisipildžiau pilna ryžto peržengti per visa tai ir keliauti toliau. 

    Pastebiu, kad randu vis daugiau progų padėkoti gyvenimui, kad vis dar čia esu, nes, nors vis dar galiu ant rankų pirštų suskaičiuoti kartus, kai buvau arti mirties, tas skaičius, labai pamažu, auga. Pirmą kartą atsigavusi dėkojau sau po psichiatrinės, kai girta vos neiškritau pro langą. Honestly, mane paliko ir man buvo taip bloga, ir niekas negalėjo su manim būti, ir viskas, ką galėjau sugalvot, buvo viskis. Aš netgi nesitaikiau numirt, aš tiesiog labai greit nusigėriau sėdėdama ant palangės. Vasaros karštis, išsiskyrimas... Aš net nepamenu savęs krentančios, pamenu, kad vienu metu jau dvejojau savo galimybėmis išsilaikyti ant palangės, kitą akimirką jau buvau ant savo grindų. Ir dėkoju Dievui. Nuostabu, kad vis dar čia esu, kad ir kaip retai tai atsiminčiau. 

    Apie visą tą laiką be galo sunku rašyti dar ir dėl to, kad daugumos tuomet aplink mane buvusių žmonių dabar jau nebėra šalia. Ko gero, suprantu jų norą atsiribot ir judėt į priekį, prisiekiu, maniau, kad dažnai judama kartu, bet ir aš kada nors surasiu žmones, su kuriais eisiu per gyvenimą. Tikiuosi ir tikiu. Nes be tikėjimo aš, kaip žmogus, mažai ko vertas. 

    Praėjo dar kiek laiko, atėjo ruduo, aš persikrausčiau į Kauną, susiradau vaikiną, pradėjau studijas... Ir atrodė, kad nuo visko pajudėjau į priekį ir per viską peržengiau. Ir tada atėjo spalis. Aš net negaliu labai detalizuoti, nes poros savaičių veiksmas galvoje iki šiol yra susimaišęs, ir turiu daugiau klausimų, negu atsakymų. Ir turbūt taip visuomet liks. Shit hit the fan again.

    Kartas nuo karto padaugindavau alkoholio (nuoširdžiai, ir dabar tai sugebu, nes kartais gyvenimas ir mano nuoskaudos ir priekaištai jam atrodo tokie beviltiški, kad nieko daugiau nesugalvoju, kaip tik gerai nusitašyt). Po vieno tokio tūso grįžau namo pas draugę, kuri ryte atsikėlė ir išėjo į darbą. Vėliau namo iškeliavau ir aš, jausdamasi gan neutraliai, gal net lengvai apatiškai. Kely namo sugebėjau prisipirkti sau papuošalų. Daug papuošalų, Visiškai įrodydama savo sąmonei, kad viskas gerai. Juk aš juos pirkau, aš ketinu juos nešiot, aš ketinu juos užsidėt

    Aš grįžau namo, dar kurį laiką viskas buvo ramu, ir pradėjo temti. Kambarys skendo prieblandoj, mes nedegėm šviesos, nes abi su kambarioke (o gal ir abiem - aš nepamenu) smiginėjom. Ir tada kažkas tarsi perjungė mano mintis, per sekundę, iš niekur, be jokio sukrėtimo, be jokių išankstinių planų.

Reikia nusižudyt

    Tiesiog. Taip paprastai. Be nieko. Turėjau šūsnį vaistų (tiesa, ne tiek daug, kiek turiu dabar), gal pakankamai, gal ne, bet gan įvairių, kad primaišius turėtų kažkas gautis. Susirinkau vaistus į lovą ir pradėjau gerti. Pirmus išgėriau vienus migdančius vaistus, kurių dar nemažą likutį turėjau nuo vasarą gydytos nemigos. Pamenu, vietoj raštelio dar spėjau kompiuterio web kamera pasidaryt nuotrauką su sauja vaistų ir užsidėt vietoj wallpaper.  (Gaila, kad ištryniau ar neberandu, bet vien tas faktas šokiruoja). Visa tai buvo dešimties minučių sugalvojimo darbas, per kurias mano smegenys paslydo ir pasakė, fuck it, darykim taip, kaip mūsų šeimininkė niekada nepadarytų. Savižudybėse aš esu pro life, kad ir kaip suprantu tuos, kurie nusižudo, ir jų kančią gyventi. Aš vis dar tikiu, kad lipu iš duobės ir tetrenks į mane kas nors, bet šitai varo mane į priekį. 
    
    Aš išgėriau migdančius vaistus ir tada kažkas kambary uždegė šviesą. Mano smegenys supanikavo ir paslėpė vaistus po kaldra. Laukiau, kol dėmesys kažkur nukryps arba šviesa užgęs. Ir tada aš užmigau. Just like this. Pabudau po beveik paros. Aš net nežinojau ką išgėriau, neatsiminiau pavadinimo, ir jau seniai nebeturėjau pakuotės. Nežinojau, ar tai verta varyt iš skrandžio, ar per vėlu, ar išvis galima, mat, nuo kai kurių vaistų atpylimo gali prasidėt konvulsijos, etc. 

    I mean. Kiekvieną syk, kai esu greta mirties, kažkas mano gyvenime vienaip ar kitaip "uždega šviesą", būčiau tai aš pati, atsitiktinumai ar atsikėlusi kambariokė. Jos turbūt niekuomet nesužinos (nes aš nesugebėsiu išreikšti) kaip aš jas myliu už tai, kad jom tada reikėjo atsikelti, veikiausiai ko nors random, gal net nueit į tualetą. Tokie dalykai, pasirodo, gelsti gyvybes.

    Buvo sunku judėt ir neturėjau jėgų. Net nešneku apie jėgas tokiems veiksmams kaip rasti maisto, kurio irgi nenorėjau, ar vandens. Keista, kad nedehidratavau. Per dieną šiaip ne taip buvau atsikėlusi gal du kartus nueiti iki wc. Panašiai praėjo ir kita diena, sekmadienis. Buvo be galo sunku ir dėl to, kad fiziškai šalia negalėjo būti draugai, tiek palaikyti, tiek padėti susirasti maisto ir pan. 

    Dabar atrodo velniškai ironiška, kai penktadienį žudaisi, o šeštadienį tavo didžiausia bėda yra tai, kad nežinai pavadinimo vaistų, kuriuos išgėrei. Būtent tai ir įrodo, kad manyje impulsai gali paimti visišką viršų. Būtent tai įrodo, kad, bent kol kas, aš negaliu būt garantuota dėl savo gyvenimo, ar dėl to, kaip jis baigsis. Tai be galo gąsdina, apie tai stengiuosi negalvoti. Turbūt dėl to, kad nieko neišlošiu, o gyventi baimėje - anoks ir malonumas. 

    Iš tiesų, viskas, ką noriu pasakyti šituo įrašu, pagrindas to, kad šiąnakt rašau yra tai, kad savižudybes gaubia milijonai mitų. Ir tie mitai mums kasmet kainuoja artimųjų gyvybes. Tokie mitai, kaip kad tie, kas iš tiesų žudosi, apie tai nekalba. Pavyzdžiui, šitas mane gąsdina bene labiausiai. Tuomet tai neatrodė reikšminga ar labai rimta, bet savo menamos savižudybės išvakarėse gerdama keletą kartų pratrūkau prie draugės, kai aplinkui nebuvo kitų pažįstamų. Pratrūkau verkti skųsdamasi, kad negaliu, kad be galo sunku gyventi su tokiom nuotaikų kaitom, kai nuo tavęs niekas nepriklauso. Ir žinot ką, sekantį rytą net atrodė, kad viskas gerai. Va, jums ir pavyzdys of "tie, kas šneka, nesižudo". Aš džiaugiuosi, kad savo savižudybėj buvau nesusigraibanti ir nelogiška, ir tai man nekainavo mano gyvybės ar invalidumo. Bet mano pavyzdys yra būtent tas, kuris sako, kad čia nėra jokių šablonų. Tu gali visą gyvenimą nugyventi manydamas, kad niekada sau neleistum nusižudyti, žinodamas, kad paskutinį sykį kai jutai, kad tas tikėjimas slysta iš rankų, išsikvietei sau greitąją. 

    Ir tai vis tiek gali ateiti, kaip spragtelėjimas pirštais. Gerai, kai pats išgyveni ir po to pastebi, kad ženklų, visgi, būta. Dažniausiai, deja, mes apie tai galvojam po žmonių mirties.Tebūnie, moterys sėkmingai nusižudo rečiau, nei vyrai, o žudosi dažniau. Tebūnie, vieni savižudybių būdai yra labiau pasmerkti žlugti, nei kiti. Bet mes neturime jokios teisės spręsti kieno nors validumo žudytis. Tai ne nuolaidų parduotuvėj ar mėgiamos muzikos klausimas. Mes čia šnekame apie gyvybes. Čia nėra žaidimo taisyklių, čia žmonės kenčia ir miršta, ir niekas nuo to nėra apsaugotas. Net tie, kurie kenčia ir tiki, kad iškentės tol, kol kančia praeis. Todėl aš niekada negaliu ramia galva apatiškai klausytis, kai kažkas kalba apie tai, kaip arti savižudybės buvo, arba kaip nusižudys vasarį. Kiekviena tokia kalba palieka širdy randa, bet mano širdis gali panešti kiek tik reiks tokių randų, jei tik man tai leis galvoti blaiviai ir ieškoti sprendimų. Ieškoti, ką aš galiu padaryti, kad tai neįvyktų. 

    Šiandien gera diena tokiam įrašui ir todėl, kad iš gyvenimo išėjo kambariokės pelė. Senučiukė ir miela, jau sunkiai bepajudanti, kol galiausiai iškvėpavo visą sielą velniop ar į dangų ir išėjo ten, kur nebereiks kentėt. 

Rip, Forest.

    Niekam nesakykit, bet šituos dainos žodžius parašiau prieš, per ir po savo pirmos žmoniškos ir be galo klaikios panikos atakos, su milijonu ašarų ir manęs neklausančiu ir drebančiu kūnu. Vidury kančios. Tas gabalas dažnai skamba mano galvoje, ten jis turi aranžuotes, kelis balsus. Gaila, kad nebegausiu jo padainuoti gyvai su grupe, kurioje buvau. Reikės kada padaryti koverį. Kad ir kokie liūdni tie žodžiai būtų, jie tikri ir dokumentuoja kančią, kurioje nebesu dabar, net jei dabar lipčiau per kitas kančias. Su jais ir užbaigsiu. Taikos visiems šiąnakt. 


Can barely feel it
Not sure I'll ever heal

Drowning, losing light I come
Closer to the ground
Drowning, losing light I come
Closer to the ground

Underwater all reflections getting shady and unseen
I am swimming, inside me the water's dancing for my sins
Bones to shatter, sounds surrender, every inch of freezing skin
Calls for screams as they're the answer to the place that I am in

Drowning, losing light I come
Closer to the ground
Drowning, losing light I come
Closer to the ground

I am called but any sounds aren't longer staying real
I am trying to break through the glass that jails me in
Hands are moving, lungs are twisting, water's draining me within
I am drowning, but no longer, not a second am I still



Skambučiai visais šiais numeriais yra nemokami.
Skambučius apmoka LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
 
„Jaunimo linija - 8 800 28888
Darbo laikas: visą parą

Emocinę paramą teikia: savanoriai

 
„Vaikų linija - 116 111
Darbo laikas: 11.00-21.00 kasdien
Emocinę paramą teikia: savanoriai


„Vilties linija - 116 123
Darbo laikas: visą parą
Pagalbą teikia: savanoriai ir

psichikos sveikatos profesionalai

„Pagalbos moterims linija“ - 8 800 66366
Darbo laikas: visą parą
Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai


„Linija doverija - 8 800 77277
Darbo laikas: 16.00-20.00 nuo antradienio iki šeštadienio
Emocinę paramą teikia: savanoriai-moksleiviai
Parama teikiama rusų kalba. Linija skirta paaugliams ir jaunimui.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Dalykai, kuriuos girdžiu kas dieną

Pažiūrėk į

O tu nemanai, kad tau atsibos tie auskarai?

Nustok dažyt plaukus, nupliksi

Ilgi buvo gražiau

Mama, pažiūrėk į jos plaukus (nuostaba)

Ilgi buvo gražiau

Augink, tik nekirpk

Kada tu suaugsi?

Jėzau, negaliu žiūrėt!

O neskauda?

Tai kodėl tu taip save žaloji?

Tau gal dėmesio trūksta

Tokie, va, kaip tu, tenai eina

Visai nušiurę, atsiaugink (nušiurę, beje, nuo vaikystės)

Tokios tašės tiktai vaikams

Visai nuprotėjai

Aš galvojau, mano anūkėlė jau suaugo, jau nebe mėlynais plaukais, o va nusiėmei kepurę ir...