Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Šita nerimo žemė

Praėjo beveik mėnuo nuo tada, kai trūks plyš įstojau į psichologiją. Taip pat, praėjo sunkiausia mano gyvenimo vasara, nors kartais tuo pačiu atrodo ir, kad praėjo geriausias mano gyvenimo laikas. Tačiau, esu tikra, su laiku, ir padėjus tai toli į praeitį, atrodys kitaip.

Šiemet sutikau toną be galo nuostabių žmonių. Šiemet supratau toną naujų dalykų. Mano tikėjimai krito ir kėlėsi, nusivylimai augo, o kartais ir dužo. Nuo tada, kai baigiau mokyklą, bijojau stoti studijuoti, ir jaučiausi labai verčiama tą daryt. Niekur nestojau pirmais metais, nes bijojau. Žinojau, kad neturiu, kas mane paremtų finansiškai, ir ta baimė, kad nesugebėsiu studijuoti ir dirbti, augo ir raižė nagais. Bet aš dabar čia, ir kol kas sugebu abu. Baimė, kad nesugebėsiu įstoti, ir visgi, su savo nelemtu, labai prastai išlaikytu matematikos egzaminu, kuriam ruošiausi bene metus, vis tik įstojau. Taip, į mokamą, ir drebėdama laukiu paskolos, tikėdamasi, kad nereiks tiesiog mesti studijų, nes jos negavau. Galiausiai, šiaip ne taip įstojau, o po to nors ir tvanas. Į dalyką, kurį taip ilgai mintyse atmetinėjau, pirma galvodama visokius pasiaiškinimus, kad man užtenka psichologijos kasdieniame gyvenime, galiausiai visai užmiršdama, kolei tąją aistrą kas nors vėl pramušdavo pro kiautą ir ji išsiverždavo tai susikaupusiu domėjimusi, tai žlugdančiomis tapatybės krizėmis.


Iki čia, iki šiandienos, nuėjau ilgą kelią. Pakeičiau miestus ir partnerius, per šiuos metus radikaliai griuvo ir kėlėsi sveikata ir psichologinis būvis. Vis dar einu per viso to likučius, kaip per šukes dužusio viskio butelio, kuriuo norisi užgerti visą vasarą.

Ir pastebėjau, kaip radikaliai kai kur pasikeitė mano požiūris ir reakcijos, ką išmokau ignoruoti, ko išmokau nekęsti. Atrodo, tarsi lankytų tie patys jausmai, kaip anksčiau, bet kažkuo brandesni, įvynioti į prabangų audinį.

Vėjas pusto dulkes ir pelenus iš vasaros, kai kas nors dar meta akmenį į dykumoj teberusenančias laužavietes (šitame žody yra žodis avietės). Dienomis, kaip ši, tai beprotiškai gniuždo. Raižo tarsi nagais per odą skausmas ir nostalgija. Prasiverždami panikos atakais, prasiverždami neįtikėtinu irzlumu. Prasiverždami beatodairišku nuostabios ir melancholiškos muzikos klausimu ir bąstymusi po miestą: tarsi ten ir atgal. Tik mano gyvenime visa tai eina ten, ir toliau. 

Nėra jokio atgal ir jokios prasmės mėginti jį pasiekti. Visa tai, kas praėjo, jau nesugrąžinama, šalia to gyvenu tuo, kuo visada svajojau, tačiau kartais susimaunu tai pamatyti, arba tai neprasimuša pro visas neišsilaižytas žaizdas.

Neprasimuša pro žmones, kuriuos šią vasarą praradau, neprasimuša pro didžiulį liūdesį dėl skaudžiai nutrūkusios skautų veiklos - die, kaip aš mylėjau tą darbą! -, neprasimuša pro prisiminimus iš psichiatrinių. 

Aš nuo to tarsi beprotiškai toli ir vis dar beatodairiškai tolstu. Pagaunu save ieškančią tyrimų rašto darbui. Pagaunu save norinčią vėl muzikuoti, rasti sau artimus žmones. Pagaunu save norinčią su kažkuo susipažinti.

Ir tuo pačiu taip baisu atsiverti, atrodo, kad iš kiekvienos gyvenimo tragedijos kažkas viduje pasilieka, tebus tai tik mažytis plyšelis, bet visi tie plyšeliai jungiasi ir atrodo, kad gyvenimui bėgant jie jungiasi į platėjančią juodąją skylę. 

Kaip ir nuolat, pagaunu save suvokiančią, kad gyvenu svajonę. Dabar - gal labiau, nei bet kada anksčiau. Mindama grindinius miesto, kuriame visuomet norėjau pagyventi. Mindama grindinius miesto, kuriame kadaise su Ieva tyrinėjome balas, su žmogumi, kurį labiausiai mylėjau ir kuris daugiausiai visko mane išmokė. Su žmogumi, kuris amžinai bus kaltas už tai, kad esu gyva, už tai, kad dabar rašau ir ieškau. Kiekvieną dieną pabundu sustiprėjusi ir suvokiu, kad noras gyventi ir patirti auga, ir tik retsykiais paslystu kažkur atgal.

Kai kur galiu pasigirti pasiekimais, kai ką esu apleidusi, beprotiškai pasiilgau broliuko ir jį būtinai reiks aplankyti. Reiks aplankyti ir katę, kurią, deja, teko palikti Vilniuje. 

Vis dar varpo didžiuliai nuotaikų svyravimai, ir labai sunku nutarti, ar tiesiog pasilikti juos kaip savo dalį, ir ignoruoti, ar slopinti. Labai sunku kartais suvokti, kurie mūsų trūkumai, ir kurios savybės yra sutrikimai ir ligos, o kas yra tai, ką galima puoselėti ir kas turi gražiųjų pusių. Perdėm dažnai stengiuos apie tai negalvoti.

Gyvenu bene prie upės, bet dar normaliai nebuvau nuėjusi prie jos pasėdėti. Būtinai kada reiks. Būtinai kada reiks fotoaparatu pasišvaistyti po miestą. Stengiuosi pamažu pradėti daryti tuos dalykus, kuriuos būtinai reiks. Stengiuosi pamažu vėl pradėti žmonėms sakyti tuos dalykus, kuriuos būtinai norėsiu kada pasakyti. Nes retsykiais stoviu duše, mėgindama suvokti pasaulyje vyraujančias priimtinumo ribas ir laiko terminus, ir tuomet užsimerkiu, atsimerkiu, pro akis prabėga vanduo, o pro galvą - mintis, kad fuck it, life is too short. Laikas reliatyvus. Va tau, Einšteinai.

Pragyvenau iki šiol didžiausią savo gyvenimo krizę. Dabar vėl galiu atminti, kad viskas praeina, galiu atminti, kad būna ir tampa geriau, ir dar kažkam tai pasakyti. Net jei šįvakar varsto skausmas ir nostalgija, tokie stiprūs, kad beveik virpa visas kūnas. Tačiau tai - tik likučiai, ir kaip su visomis krizėmis - jie niekur nedingsta. Jie pasilieka, bet vis mažiau ir vis rečiau jie išnyra iš vandens, tik užklupus didelėms audroms ir vėjams, bet po visa ta jūra stovi apsemtas miestas. Pamatai (ir aš juos pamatau), kurie, kad ir vandens nugludinti, stovės ten visą mano gyvenimą. Pamažu rūdydami ir irdami, bet išlaikydami tvirtą formą tol, kol mano nuogos pėdos dės žingsnius ant šitos nerimo žemės, ant šito dieviško pasaulio, kuriame visa kas, nuo įstabios laužo šviesos, iki švelnaus žmogaus žvilgsnio ir subtilaus prisilietimo, įkvepia              niekada.nenustoti.eiti.


'


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…

Dalykai, kuriuos girdžiu kas dieną

Pažiūrėk į

O tu nemanai, kad tau atsibos tie auskarai?

Nustok dažyt plaukus, nupliksi

Ilgi buvo gražiau

Mama, pažiūrėk į jos plaukus (nuostaba)

Ilgi buvo gražiau

Augink, tik nekirpk

Kada tu suaugsi?

Jėzau, negaliu žiūrėt!

O neskauda?

Tai kodėl tu taip save žaloji?

Tau gal dėmesio trūksta

Tokie, va, kaip tu, tenai eina

Visai nušiurę, atsiaugink (nušiurę, beje, nuo vaikystės)

Tokios tašės tiktai vaikams

Visai nuprotėjai

Aš galvojau, mano anūkėlė jau suaugo, jau nebe mėlynais plaukais, o va nusiėmei kepurę ir...