Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kuri iš mūsų Džiuljeta

Mes mėginome šviestis sau kelią ieškodamos durų ir kiekviena sudėjome deglus priešingoj miško pusėj - - -


Nė nežinau, kuri iš mūsų Džiuljeta:
Visi langai tik tetrio kaladėlės,
labai nedidelės ir neįveikiamos detalės,
nematančios stovėjimo pozicijų,
pabyrančios į garsią muziką,
išpildančios svajonių aidą,
paklydusios tarp sinonimų,
išmokusios taip kriptografiškai,
nuslėpti vieną kitą raidę,
kurios žodžius paverstų sakiniu.
Pripiltos taurės nieko neveikia:
viena nebegeria, kita nuliūsta,
mes savo dulkėm barstom rankraščius,
kurie, smėliu bevirstą, vėjy dūla -
dykumoje nėra kur pasislėpti,
ten viskas tiesmuka ir viskas išdalinta,
matau tik akmenis ir giedrą dangų,
Ir viskas man yra išaiškinta.
Tos šviesos iš dangaus, gali paklysti,
jos nušviečia pačius painiausius grindinius,
kuriuos tegali žmoguje pasiekti,
bet dykumoj nė žingsnio neparodo,
bet dykumoj nesuteikia vandens,
bet dykumoj neužsilieka
bet dykumoj
bet
bėgant laikui, pamažu mes švintam,
nebegaliu pasiekti tavo rankos,
greičiausiai bėgant, veidrody mes stovim
ir mūsų kojos šaltos, geležies,
iškaltos išskaptuotos taip mechaniškai.
o kažkada jomis reikėjo bėgti,
nes buvo baisiai karšta ir mes pãskui
palikome žymes - čia būta veiksmo:
dabar ataušusio ir nebeatpažįstamo,
kažkuo dar bendro, o kažkuo ir klystkelio.
Nebežinau, kuri iš mūsų Džiuljeta.
baigiu kur pradedu, už lango kaladėlės,
praėjus dviems minutėms visos mažos šviesos
pavirsta kryptimis, rodyklių smaigaliu,
apakina paklaikusią rainelę:
deglai, kuriuos kadaise uždegėm miške
ieškodamos kaip nugalėti bosą,
dabar sudaro aiškų kelią,
nors kojos dreba, bet yra jau pakeliamos,
žinau, kad šito nematai, ir niekas
neturi teisės tau to perduoti.
Tikiu, ir šitas kelias mane veda.
Neprasilenksim, nes kažkur pusiaukelėj
gerokai nuošalėj padėjai deglą,
tamsoj daugiau nei porą metrų nematau erdvės,
girdžiu tik paukštį,
stoviniuoju,
naktis gęsta -
ir nežinau, kuri iš mūsų Džiuljeta.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…

Dalykai, kuriuos girdžiu kas dieną

Pažiūrėk į

O tu nemanai, kad tau atsibos tie auskarai?

Nustok dažyt plaukus, nupliksi

Ilgi buvo gražiau

Mama, pažiūrėk į jos plaukus (nuostaba)

Ilgi buvo gražiau

Augink, tik nekirpk

Kada tu suaugsi?

Jėzau, negaliu žiūrėt!

O neskauda?

Tai kodėl tu taip save žaloji?

Tau gal dėmesio trūksta

Tokie, va, kaip tu, tenai eina

Visai nušiurę, atsiaugink (nušiurę, beje, nuo vaikystės)

Tokios tašės tiktai vaikams

Visai nuprotėjai

Aš galvojau, mano anūkėlė jau suaugo, jau nebe mėlynais plaukais, o va nusiėmei kepurę ir...