Taigi, šiandien aš fotografavau snaigę. Kokį pusvalandį. Užsidėjau savo miškų batus ir išdūmiau į mišką, nelabai suvokdama, kaip ten slidu ir prisnigę. Tai buvo vienas geriausių mano pasivaikščiojimų, kurio vos vos nenutraukiau pačioje pradžioje, nesugebėdama užlipti į kalną. Ir visgi suradau kitą vietą, kur nuo kalno reikėjo nusileisti. Mano baltos pirštinės jau užmerktos skalbimo milteliuose, gal dar kada jos bus baltos.
Radau nuostabią snaigę. Su zenitu makro fotografavau tik kartą ir neaiškiai. Paskaudo rankas nuo laikymo, akis nuo fokusavimo. Tada jaučiausi nuoširdžiai pavargusi ir jau mėginau galvoti apie ėjimą namo, bet nutariau dar čiut čiut pasivaikščioti.
Kai jau šiaip ne taip rioglinausi į sekantį kalną, mano teorinė skautybė (kur anksčiau buvo mano galva?) pagaliau suveikė ir aš suvokiau, kad aplink čia visada daug šakų ir lūžusių medžių. Turbūt šią akimirką neįsivaizduojat, kaip stipriai tai pagerina ėjimo miškais kokybę. Vieną syk užuot nuėjus ant skardžių vos neparėjau namo, nes pataikiau į namų kelią, bet apsigalvojau ir sakau: dar paėjėsiu.
Labai svarbu išsirinkti bent kiek pamanomą lazdą. Ir gana lygioje vietoje suvokti, kaip reikia paskirstyti svorį. Naudotis bent pusiau pramintais keliais, jei tik išeina (visgi saugiau) ir neprarasti budrumo. Ir suvokti, kur yra ribos, nes iš ką tik gimusių supermenų kitaip gali ne kas belikti.
Aš užkopiau ant viršūnių. Apačioje daugybė medžių. Skamba upė. Į tolį vien miškai. Garsų nėra: kažkur toli ošia miestas, retsykiais sugirgžda medis. Toli už miškų, už apsnigtų miškų matyti aukščiausi miesto pastatai. Aš atsistoju ant suoliuko pasirėmusi lazda.
Turiu pasakyti, ten tikrai nesijauti vienišas. O juk esi toks vienas. Nesijauti vienišas nė tiek, kiek jautiesi bute, kai iš tiesų už kiekvienos sienos po žmogų.
Jautiesi didybėje ir pilnatvėje, aplink Tave Šiaurės vėjas, sniguriuoja, apačioje Tavo pramintas kelias, toli ošia miestas. Nelieka net laiko galvoti, kad galėtum būti vienišas.
Komentarai
Rašyti komentarą