P.S. Ir ačiū močiutei, kad padėjo man nusipirkti kompiuterį. Jeigu šitas sakinys išspręs šitą juokingą ginčą dėl to, kad jis nebuvo paminėtas mano aname įraše apie tai, kaip pirkau kompiuterį, tebūnie. Nesuprantu, ar tikrai verta pyktis dėl tokių dalykų, kai gyvenimas toks trapus ir trumpas. Tikrai nesuprantu. Matyt, aš dar jauna ir nepatyrus, bet manau, kad jausti ir sakyti tiesiai į akis yra truputį svarbiau nei bloge. Žinoma, tai tik mano nuomonė.
Tai štai. Kažkur išsiskųsti reikia. Tikiu, man už tai atleisite. Arba ne. Rašydama šį sakinį (juodraštis knygelėje, traukiniu minant kilometrus per žemę, nė iš tolo neprimenančią žiemos), staiga pastebiu: rašiklio spalva identiškai violetinė mano lakuotiems nagams. Štai, kur mačiau šitą spalvą. Sunku su ta namų sąvoka, kai jau keletą metų gyvenu Vilniuje. Mama kartodama vis klausia "kada grįši?", ir, kai aš tuo metu mėgaujuosi savo pačios namų jaukuma, keistai skamba, kad dar kažkur reikia sugrįžti. Šiaulius aplankau per didžiausias šventes, žmonių gimtadienius, paskutinį sykį - ir per laidotuves. O kartais norisi aplankyti šiaip sau, pamatyti ten esančius draugus. Bet ilgainiui pavargsti važiuoti (kaip ir pavargsta tavo piniginė) ir lieka praktiškai didžiosios šventės. Kaip kad šiandien. Norisi kiek sėslumo, mažiau mėtymosi, ramių savaitgalių namie (dirbantiems žmonėms ramūs savaitgaliai visgi yra turtas). Kartą jau rašiau, kad į Šiaulius važiuoju kaip į...
Komentarai
Rašyti komentarą