Antra ilgutėlio įrašo dalis yra viso labo pasakojimai

Antra ilgutėlio įrašo dalis yra viso labo pasakojimai. Savaitgalį mane nusivežė į Trakus. Trakuose, manding, esu buvusi tik kokį kartą, prieš kokius aštuonerius ar dešimt metų. Tada domino pilys, šįsyk važiavome pasivaikščioti, ištestuoti Trakuose garsių kibinų ir paplaukioti. Aš – baisus miesto vaikas. Man netenka nė pakapoti malkų, nei papjauti dalgiu žolės, nei paplaukioti valtimi. Todėl visi šie dalykai man atrodo stebuklas. Ir, nors nemoku plaukti, jau porą vasarų norėjau išmėginti valtis. Trakuose, prie valčių nuomos, radome nuostabią senutę, kuri nuomojo vieną vienintelę tikrai neblogą valtelę, ko gero pigiausiai iš visų ten buvusių. Paėmėm ją ir nepasigailėjom. 

***

 

Kaip žaviai ir gracingai irklas vos paliesdamas vandenį gali praskrieti juo. Kaip ir Dievas, dvasia, vienybė, tuštuma – vadink tai kaip nori, pagaliau supratau: tai juk nieko nekeičia – vos užkliudydamas, kiekviename daikte įžiebdamas gyvybę ir mielumą, nepastebimai sergsti mus, ir mes jį sergime.

 

Ir kaip keista yra kelti bures, tarsi staiga, nei iš šio nei iš to, tapti suaugusiu žmogumi, darbų rutinoje nepamesti visko, kas man gražu ir miela, visko, ką darau laisvalaikiu – grojimo, rašymo, fotoaparato... Dabar, kai ši nepaaiškinama transformacija tarsi staiga įvyks – aš išsikelsiu į Vilnių ir susirasiu darbą – svarstau, ar sugebėsiu nepirkti iš algų gražių skrybėlių (nes skrybėlės labai noriu), žiebtuvėlių su kačiukais (vieną tokį kaip tik nusipirkau būdama Vilniuje, buvo tooooks mielas!) ir t.t.
Dabar tie dalykai atrodo keisti, ne svetimi, tačiau kažkodėl neįmanomi. Visuomet iki dabar visa atrodė paprasta ir aišku: atvažiuosiu, įsikursiu, dirbsiu – ši malda atrodė savaime suprantama. Ir kai iki to liko kelios savaitės, suvokiau, kaip man visa tai nauja, kiek „pirmųjų kartų“ šioje sferoje bus“. Tačiau juk kaip tik tai yra nuostabu.

 

Aname įraše minėjau, kad mano pasilikimas Vilniuje ilgėlesniam laikui buvo tarsi likimo pirštas. Tai štai tai: balsuodama namo susipažinau su vaikinu su dviem aukštaisiais (tiesiog šnekėjom apie tai, kad manęs studijos netraukia), sako, va, čia vienas draugas kavinėj virtuvėj ieškojo žmogaus... Sako jei domina palik kontaktus. Apsikeitėm su juo kontaktais, sako, jei ką, dar nemažai draugų turiu, surasim ką nors. Išlipu iš mašina ties Maišiogala, saulytė plente šviečia, darbo dar neieškojau, bet beveik yra  Būna visko, būna visko. Antroji mašina buvo furgonėlis su po Lietuvėl keliaujančiomis prekėmis. Išgirdau daug pasakojimų apie įvairius Rusijos miestus (savo jaunystėje, mat, vairuotojas daug keliavo) ir daug minčių apie tai, kad gyvenant bet kur reikia kiekvieną dieną džiaugtis tuo, ką turi, ir kas Tave supa, ir būsi laimingas. Vairuotojas visą laiką šnekėjo neįprastai aiškiai ir garsiai. Galbūt kadais kur dirbo pranešėju? Nemanau. Tačiau manau, kad tam yra priežastis. Jis nori, kad jį išgirstų. Ir jis turi būti išgirstas. Buvo pasakyta „Lietuvoje trūksta nušvitusio autobuso vairuotojo, pardavėjos“, ir štai jie. Gal dar ir nenušvitę, tačiau ramūs ir laimingi. Tie, kurie įkvepia.