Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Troškulys

    Dievinu tą jausmą, kai traukiniu įvažiuoju į Kauną. Visada dievinau. Vaizdai pro langus, upė, galų gale, tas tunelis... Ko gero, jau daug kartų esu rašiusi, kad kiekvienąsyk atvažiavusi Kaunan jaučiuosi kaip maža mergaitė, pamačiusi pirmąją savo meilę.

    Dabar tam tikra prasme to jausmo sumažėjo: aš rečiau atvažiuoju į Kauną. Bet Kaunas mane vis dar svaigina. Kaune aš jaučiuosi klaikiai sava. Niekur taip nesijaučiau.

    Nesupraskit manęs ne taip, man be galo patinka Vilnius, bet buvimą vilniečiu visi ten skaičiuoja kažkokiomis aukštosios matematikos formulėmis, o ir formulės, nuo kiekvieno priklausomai, skiriasi. Kas kiek kur pragėrė, pragyveno, kaip pažįsta miestą...

    Neturiu nieko ir prieš savo gimtąjį miestą: myliu jį ir šiaip, ir už sentimentus, ten pamačiau, kaip šaknis suleidžia ir sparnus išskleidžia tiek urbanizacija, tiek globalizacijos užuomazgos, kaip kinta miestas ir jo žmonės. Ten būta be galo daug saulėtų dienų, ten su tėčiu suvalgytas rekordinis skaičius turgaus čeburėkų, slepiant nuo mamos, nes ši tuo metu ruošdavo pietus. (Ir aš neįsivaizduoju, kaip mums į skrandžius tiek tilpdavo!).

    Bet Kaune aš tiersiog jaučiuosi sava. Gal prisideda ir tai, kad aš retai pasiklystu, bet, kai apie tai užsiminiau, net mano panevėžietė kambariokė užsiminė, kad Panevėžy niekuomet taip nesijautė. Kaunas kažką turi.

    Toks jausmas, kad kauniečiai nesismulkina su pirmaisiais įspūdžiais. Jie žymiai rečiau klausia, ar esi iš kauno. Kaunas ne sostinė, gal dėl to nieko čia nereikia taip daug papildomai žavėti, klausinėti, kas iš kur atvažiavo ir pan. Čia nereikia reprezentuoti Lietuvos, čia ji pati save reprezentuoja visa Laisvės alėja, Ąžuolynu, ir t.t. Žmonės randa sielos draugus, aš tiesiog radau savo sielos miestą.

    Tame mieste dažnai įvyksta spontaniškų dalykų. Spontaniškai nusiperkam žiurkiną arba beveik miegodamos išeinam į klubą. Visokių nesąmonių pridarom ir nesigailim.

    Paskutinį sykį į klubą taip išėjom prieš porą savaičių ir į repo koncertą. Nė viena iš mudviejų to žmoniškai nenorėjo, nuovargis, krūva darbų ir pan, bet kažkaip ima ir nutinka dalykai čia. Viena pasiūlė, kita padvejojo, tada dar padvejojo (prisipažinsiu, šįsyk dvejojanti buvau aš) ir sutiko.

    Beliko tik susiruošti, ir tik jau šokant klube man toptelėjo mintis, kad ne tik 2D/3D gyvenimas internete tampa vis artimesnis realiam, bet ir atvirkščiai. Jie vienas kitą mimkuoja. Neseniai išmėginau IMVU - avatarų pokalbių svetainę. Ir šokant klube suvokiau, kad kai reikėjo išeiti iš namų, užsidėjau savo klubinį "avatarą". Aprangą, šiek tiek makiažo ir pan. Kadaise tik bendra filosofine idėja buvęs klausimas ar kažkas mus valdo (aukštesnės jėgos, masė, valdžia...) dabar tampa dar keistesnis. Su kambariokėmis svarstome, kodėl Simsuose gyvenimo pradžiai duoda pinigų, o mums ne. Karolis sako, kad esame beta versija, ir šito bug'o dar niekas neištaisė.

    Tai, ką darome realybėje, darome ir simuliatoriuose, tai, ką darome simuliatoriuose, darome ir realybėje. Iš vienos vietos į kitą ateina tiek mados, tiek šablonai. Ir nors simuliatoriai atsirado kiek vėliau, nei realybė (nepamirškime, tačiau, kad net knygos yra simuliacija), ryšys jau seniai yra dvipusis.

    Ir tai, kad iš vienos vietos į kitą keliauja įdėjos ir įvaizdžiai, nebūtinai yra blogai. Nors vaikystėje svajojau būti D'Artanjanu, o dabar jau žinau, kad niekad juo nebūsiu, iš trijų muškietininkų išmokau be galo daug. Visa mano vaikystė buvo praskaityta, aš gyvenau tuose pasauliuose, tarpais tarp mokyklos, pusryčių, pietų ir vakarienės. Aš net nebijau pasakyti, kad knygas retsykiais vartydavau ir tualete, nes, tetrenkia man Dievas, kartais nustoti skaityti knygą yra nusikaltimas.

    Iš simuliacijų ateina idėjos, kurias galime pasisavinti, kuriomis galime tapti. Kas nors visuomet sakys, kad jos - ne mūsų, bet kita vertus, visas pasaulis tėra idėjų difuzija, ir jei kažką išgyveni šimtu procentų, galbūt nėra taip ir svarbu, kad idėja išmokti šnekėti itališkai atėjo iš filmų. Man iš filmo atėjo idėja pavadinti blogą furgonėliu dangaus. Kaip matavimo vienetu. Aš visuomet dievinau furgonėlius. Bet va, šitas junginys yra įprasmintas dvejomis kalbomis: italų (cielo - dangus, kaip ir keliose gretimose kalbose) ir anglų. Buvo toks filmas, aš niekaip negaliu atsiminti jo pavadinimo, jei kas nors žinote, apie ką šneku ir pamenate filmą, pakomentuokit prašau. Ten mergina mokėsi italų, ir visi jos namai buvo apklijuoti lapelių - ant objektų tiesiog mėtėsi geltoni lapeliai su analogu italų kalboje. Ant mašinos stogo iš vidinės pusės buvo užklijuotas žodis cielo. Tas filmas man paliko pakankamą įspūdį, kad galėtumėt patekt į mano blogą adresu www.cielo-van.tk .

    O klube išleidom visą nulį eurų. Misija - įvykdyta. Sunkiausia buvo, nes neturėjom vandens. Nuoširdžiai. Iššokom keletą gyvenimų, laukdamos Mad Money pasirodymo. Atsipalaiduoti neišgėrus net man yra šiek tiek sunkiau. Nesu prasta šokėja, bet po viskio stiklo užtrunku trumpiau "atsikaustyti", nei blaiva. Aišku, priklauso nuo to, kokia buvo savaitė, nuovargio lygio ir panašiai. Tam,  kad atsipalaiduotum neišgėręs, reikia pastangų. O kadangi į atsipalaidavimą žiūrima kaip į poilsio veiksmą nuo pat pradžios iki pat galo, tai pastangų į tai dėti mažai kam norisi, bet tiesa yra ta, kad atsipalaidavimas yra procesas. Mes jam dažnai ruošiamės. Ruošiamės, kai einame į dušą. Kai ieškome filmo, kurį žiūrėsim. Lygiai taip pat galima tam ruoštis vakarėliuose ir prieš koncertus, tiesiog įdėti šiek tiek pastangų ir bam. 

    Ir dar. Šitame pasaulyje, kur visi nuolatos keičiame savo avatarus, office look, evening look - unikalu tampa tai, kas yra dar prieš sukuriant avatarą. Unikumu klube tampa mano draugė, atėjusi su džinsais ir kuprine, ir be makiažo. Galiausiai, prasidėjus repo koncui, ji labiausiai ten ir tinka. Pilnas avataro aprengimas su visais aksesuarais ir makiažu neturėtų būti privalomas. Tą ir man kartais sunku atsiminti, kai įprantu tai daryti nuolat, todėl kartais būna reset, ir irgi vaikštau nuogu savo avataro pagrindu. Nesidažiusi, be papuošalų, ar su treningais, kai sergu ir blogai jaučiuosi, šitame pasaulyje, kur visi tai maskuoja savo gražiais avatarais. Avatarų ir efektų, įspūdžių ir šablonų pasaulyje unikumu tampa nuogas impresionizmas, kurio metu ryte tu pabundi greta mylimo žmogaus, pro langą skverbiantis šaltai žiemos saulei, apšviečiančiai jo ar jos veidą įdomiu kampu, šešėliai ant veido meta tarsi keistą griežtumą, bet tu neieškai kampų, kuriais tas veidas gražiai apsišviestų. Tas veidas yra gražus. Nuogumas yra gražus. Prisiglaudi, rankomis apglėbi galvą, pirštai įsivelia tarp nešukuotų plaukų, ir nieko daugiau nereikia. Nereikia kastis kažkur giliai, kad žmoguje rastumei žmogų. Jis čia pat, ir tu taip arti jo nuogo sielos, kaip begali būt.
    

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

My suicide attempt

Norėčiau, kad visi mano blogo įrašai būtų pzityvūs. Kita vertus, taip nelabai ir gali būti, nes niekas nėra tik gera ar bloga, balta ir juoda. Be to, dalinai šito blogo misija yra kalbėti apie dalykus, apie kuriuos kalbama perdėm mažai. Štai todėl aš šiandien ir rašau apie tai, ko dar pati negaliu suprasti. Rašau, pro langus besiskverbiant saulei ir važiuodama traukinyje. Monotoniškai dvelkia pavasariu. Pavasariu, kurio sulaukiau...
    Praėjo jau daugiau, nei pusmetis nuo apsilankymo Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje, hooray. Ir gal penketas mėnesių nuo mane netikėtai užklupusio mėginimo nusižudyti. Ir priešistorė čia reikalinga, ko gero labiau, nei bet kur kitur.
    Praėjusį pavasarį dėl nuotaikos svyravimų ir panikos atakų lankiausi dienos stacionare Vasaros 5, kur sutikau įvairių žmonių ir gerų specialistų. Daug maž kurso vidury (~3 savaitę) mano sąmonės būsena ėmė griūti ir po to tarsi labai greit atsitiesė. Todėl šnekėdamasi su specialistais prieš baigdama kursą …

Apie susilaikymą nuo ikivedybinių lytinių santykių: praėjusio rudens rašto darbas

Sveiki. Senokai nerašiau Jums psichologijos temomis. Todėl šiandien įkeliu šį tą, kuo iki šiol didžiuojuosi - savo pirmąjį rašto darbą, kurį rašiau dar prieš išeidama į akademines.

Rašto darbas šneka apie lytinės abstinencijos diskursus. Kaip minima ir darbe: per daug retai apie tai diskutuoja ateistai. Kam įdomu, palieku pasiskaityti:



LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
Pirmosios pakopos studijų programa SVEIKATOS PSICHOLOGIJA Susilaikymas nuo ikivedybinių lytinių santykių Dalyko,,Psichologijos įvadas” rašto darbas 1 kurso 1 grupės studentė Indrė Gegeckaitė Darbo vadovė Lekt. Vinga Indriūnienė  Kaunas, 2016

Įvadas
    Lytiniai santykiai - pirmaeilė daugumos religijų tema, ir būtent religinėse visuomenėse dažniausiai pabrėžiama susilaikymo, savęs „saugojimo“ svarba. Iš religijos ši tema taip pat yra išplitusi į plačiąją kultūrą, persmelktą sekso įvaizdžių įvairiausiuose kanaluose – spaudoje, televizijoje, muzikos industrijoje. Pasaulyje gimst…

Už senus laikus. Išpažintys.

Prieš porą dienų vaikščiojau parduotuvėje ir, skambant kažkokiai maloniai vasariškai muzikai, mane nunešė į Nostalgijos žemę. Ten buvo taip gera, šilta, jauku... Apglėbė visiška ramuma. Tarsi viskas aplink pasikeičia, spalvos patampa šiltesnės. Tarsi tu čia, kur ir buvai prieš tą dainą, bet ir ten. Koridoriuje tarp dviejų gyvenimų, žingsnis į vieną pusę - ir grįžti, kur ką tik buvai, žingsnis į kitą - ir paskęsi praeityje.     Paskęsi. Būtent. Tai yra tiksliausias žodis, kurį galima rasti. Čia toks memory-induced pleasurable asphyxiation.  Tuo metu gera, bet su laiku gali nužudyt, kiekvienąsyk primenant, kad dabar viso to neturi. Kiekvienąsyk menkinant tai, ką dabar turi. Kiekvienąsyk tikinant save, kad tai, ką turėjai, buvo tobula. O žinot, kaip būna su tom tobulybėm: jos tiesiog neegzistuoja.

    Tas jausmas, turbūt, apima, nes širdis vis dar gyja. O aš, tiesą sakant, netikiu dviem dalykais: kad galima nustoti mylėt, ir kad širdis visiškai užgyja. Man atrodo, kad su laiku mes t…