Furgonėlis Dangaus

Fotografija man - toks geras milijonas dalykų, iš kurių ji ir susideda. Man turbūt pats svarbiausias kiekvienos nuotraukos faktorius yra apčiuopiamas tikrumas. Yra estetinių nuotraukų, kurios, visi žinome, yra suvaidintos. Tačiau kai kurios iš jų savo darbą atlieka taip gerai, kad žiūrėdamas į jas jauti apčiuopiamą jausmą, ir jis numaldo mintį, kad tai yra suvaidinta.| Man fotografija - ne tik estetika, bet ir savotiškas subjektyvus įamžinimas, dokumentacija, ir nuotraukos, neturinčios didžiulės estetinės vertės man gali būti tokios pat lygios, kaip ir ją turinčios. Savo tikrumu. Nesigėdiju kadrų, kurie galėjo turėti geresnę ekspoziciją, kompoziciją. Jei matau, kad tai vienintelis mano kadras, ir jei iškirpsiu iš jo šono ten kažkieno pasimaišiusią ranką, jis taps prastesnis, bet jis kažką tokio, kažką polaroidinio, momentinio ir tikro turi, galiu drąsiai juo dalintis. Nes, galų gale, man fotografija - mėginimas užfiksuoti jausmą.

Apie ką kalbasi greituosiuose autobusuose? Man teko didžiulė garbė išmėginti važiavimą greituoju autobusu 5G, maršrutu Rygos st. - Saulėtėkis. Šį naują netikėtą dalyką išmėginau darbo dieną, apie 15h. Pirmiausiai pamėginau išsitraukti fotoaparatą. Tai truko labai ilgai. Dar kažkur per tą laiką kažkas, nesakydamas, kad nori išlipti, ėmė galingai stumdytis ir vos neišvirtau iš autobuso atbula. Bet ką jau čia pyksi. Fotoaparatą traukiausi geras tris minutes ir jo atgal nebesugebėjau įsidėti iki sekančio išlipimo į lauką. Būna. Šiaip važiavimas buvo galingas. Nežinau, ar dėl to, kad nuo rygos nelabai daugiau kas taip tiesiai važiuoja iki saulėtekio. Užtat važiavau su kilniu tikslu fotografuoti žmogų ir tuo rezultatu esu baisiai patenkinta. Taigi, apie ką žmonės šnekasi greituosiuose autobusuose? Pabrėžiu, kad moterų balsai dažniausiai girdisi geriau. Ir žinoma, visa kita priklauso nuo to, kur sėdi arba stovi. Tiek šiandien šios rubrikos.

Panašu, mūsų kalėdos šiemet bus truputį kaliforniškos. Negaliu patikėti, kad garso fone skalbia skalbimo mašina. Taip, pagaliau! Jei tie keisti žmonės, kurie mane čia "seka" mato šį įrašą, tai Augustei ir Ilmai linkiu gražių gražių gražių kalėdų, jei iki jų nesusitiksim. Vakar vakare buvau Hobito antros dalies kino seanse. Multikino jau išmoko elgtis su kietesne HFR įranga, o ir filmas nufilmuotas mandriau, sakiau, daugiau į tokius neisiu, baisu :D Vieną kartą metuose galima ir pareiti pėsčiomis dėl Hobito. Dėl Hobito verta.

Taigi, žinau, gerieji žmonės, nerašiau ilgai. Tam būta įvairių priežasčių: sirgimai, projektai, patirtys autobusuose ir ne autobusuose (supraskite, tos autobusuose yra tiesiog per daug sukrėčiančios). Dar šįryt ieškojau nuotraukos, iliustruojančios greituosius autobusus internete, ir pagalvojau, kad fotografas turi būt tikras durnius, kad tai darytų. Nueini į archyvus ir susirandi kažką, ir va, jau Tavo. Per tą laiką, kol nerašiau, stotelėse mačiau daug išsiskyrimų. Pradėjau galvoti apie savo moralines normas, taip pat. Priverstinis kontaktas su daug neaiškių žmonių autobusuose verčia susimąstyti, kaip arti jų norėtum būti kitomis sąlygomis. Nors trūks plyš būna pikta, kai esi stumdomas ir panašiai, nė karto ant nieko neriktelėjau ir neišsikroviau, kaip tatai daro autobuso keleiviai (kai kurie), net nebūdami tikri, kuris žmogus pradėjo stūmimo grandinę, kurios neįmanoma atsekti, pasirinkę vieną auką ir pareiškę "nesistumdykit, gerai" ar dar ką panašaus.  Taip pat tai l

Pirmą sykį gyvenime nusipirkau žiedą, nes nesugebėjau parduotuvėje jo nusiimti. Nieko tokio, jis kainavo viso labo 2.99. Kai pagalvoji, kaina nedidelė, ne baisiai daug praradau. Bet ir žiedas nepatinka. Todėl sekančią dieną ėmiau ir pagalvojau: nereikia matuotis žiedų, kurie yra "šiaip sau". Nes tai gali prilipti visam gyvenimui. Kaip jau supratot, turbūt tai ne tiek labai apie žiedus, kaip apie mūsų pasirinkimus. Esu linkusi mokytis iš mažų dalykų. Esu "už" naujoms galimybės ir išbandymams, bet, neseniai suvokiau, esu visa galva "prieš" jei jų griebiamasi su "šiaip sau" motyvacija. Mūsų impulsyvūs pasirinkimai visada mus kažkur nuveda. Jei nesversime jų, jei darysime tik todėl, kad "šiaip sau", jie gali nuvesti ne į pačias geriausias vietas. Apskritai, manau, nieko daryti nereiktų šiaip sau. Šiaip sau gyventi, šiaip sau dirbti, šiaip sau bendrauti. Nes tokį gyvenimą nugyvenęs turbūt ir jautiesi nugyvenęs tokį "šiaip sau"

Aplink mus milijonai žmonių, norų, idėjų. Milijonai pavyzdžių ir anti pavyzdžių kiekvienai idėjai. Kiekvienąsyk, kai mano galvoje prieštarauja dvi idėjos, žinau, kad bent viena iš jų ne mano. O gal net ir abi? Nes kaip Tu gali prieštarauti pats sau? Įsigilinusi visuomet galiu surasti, kuri mintis nuo pat pradžių buvo mano, ne sukurta kažkieno spaudimo, kažkokio įvykio ir panašiai. Tenka labai giliai įsiklausyti. Apsėsti save klausimu: "Ko aš noriu?" Ir kažkaip tą vargšą norą išgryninti.

Turbūt niekada nesitikėjau, kad kada nors sutiksiu tokią azijietišką TV dramą, kurios ilgėsiuos jau porą dienų nuo jos peržiūrėjimo, ji bus nenuspėjama ir nuostabi, o jos veikėjai mano galvoje ir širdyje jau toliau tęs ir gyvens savo gyvenimus, kurie tikrai neužsibaigė dramai pasibaigus. Jau veik buvau užmiršusi, kad šitaip veikia visos labai nuostabios istorijos - nuostabiausios skaitytos knygos, matyti filmai. Azijietiškos dramos visada buvo mielos, šiek tiek įdomios ir dažniausiai nuspėjamos. Po šios mano kartelė tokioms dramoms išaugo dešimtis tūkstančių kartų. Drama su aiškia moraline žinute ir nuostabiais žmonių gyvenimais, kurie, persipynę, neišvengiamai, vienas kitą pakeičia. "I hear your voice"

Įžanga Pirmiausiai norėčiau pasakyti, kad lietuviai realybės šou mėgsta. Kiek pamenu iš visų barų ir kelių į žvaigždes - mėgsta ir tuos realybės šou, kur daug mąstyti nereikia. Tačiau, žiūrėti į žmonių aistras įdomu. Teko girdėti teoriją, kad NASA, kai jau išsiųs vargšus žmones pradėti civilizacijos kosmose, transliuos visa tiesiogiai, ir per mažiau negu dvi dienas (turbūt ryškiai perdedu ir užteks penkių minučių) dėl didžiulių reitingų atsipirks milžiniškos šiai misijai sunaudotos išlaidos. Manau, kad lygiai taip tai galėtų praversti ir viešajam Vilniaus transportui - būtų galima įsigyti ir kai kuriais maršrutais paleisti daugiau greitųjų autobusų. Tačiau šiuo metu situacija yra tokia, kokia yra, ir šį realybės šou praleidžia žmonės, kurie galėtų juo mėgautis. Pirma dalis: 2013 11 18 Maršrutas Rygos st. - Mykolo Romerio Universiteto st. Šiandien iššūkio ėmėmės keturiese: Aš, Džiugas, Aurika ir Kamilė. Buvo pietų metas. Tai toks metas, kai visi laimingi, nes gauna pertraukas

Skelbiu akciją! Akcija labiausiai aktuali visokio plauko tinginiams - pradedant tais, kurie nemėgsta plauti indų, skalbti ar dar ko nors (kad ir susilankstyti savo rūbų) ir galiausiai randa save toje situacijoje, kai reikia visko padaryti daug, tai atrodo baisiai sunkus ir varginantis darbas, tada dar truputį palaukia (gal visgi tie daiktai susitvarkys patys?), o tada neišvengiamai imasi bjauraus darbo. Yra būdų palengvinti šią gyvenimo situaciją, ir genai čia nėra svarbiausias dalykas. Tad skelbiu akciją "padaryk truputį daugiau", darydama čiut čiut daugiau visame, ką darau. Jeigu piešiu ir neišeina, gal galiu tam skirti dar penkioliką minučių? Jei šoku per kūno kultūrą ir pavargau, gal visgi galiu dar truputį lėtai, ramiai ir atsipalaidavusi pašokti? Jei išploviau vieną puodelį, tai gal visgi pavyktų išplauti ir antrą? Darbai pradeda riedėti nuo kupros. Jausmas vertas pabandymo. Kaip žinoma, įpročiui susiformuoti, mokslu pripažinta, reikia apie 40 dienų. Kas su manim?

Orų prognozės yra pats nepatikimiausias dalykas pasaulyje. Aišku, nieko tokio, jei jos jums reikalingos apytikslės - na, ne šiandien, bet rytoj tada gal švies saulė. Turiu darbų mieste, kuriems reikalinga graži šviečianti saulytė. Ir pagal orų prognozes dėliojuosi darbo grafiką (kad ir kaip juokingai toks pagrindas skamba, žinau). Tai va ir sėdžiu sau, rašau įrašą, vėliau į svečius užsuks draugė. Pagrosiu, išgersiu arbatos, gal dar ką nors nuveiksiu - pafotografuosiu stiklą arba barbę. :D Būtent dėl orų prognozės, kuri vakar sakė, kad saulės nebus, vakar intensyviai dirbau jai šviečiant, o šiandien turiu absoliučiai priešingą reiškinį. Mėgaujuosi nedarbu per nuostabiai debesuotą dieną. Va tau ir orų prognozės.

Ačiū Tau Dieve už katę vogiančią vieną vienintelį piešimo moduliui tinkantį trintuką ačiū už vyną kurį parsinešė vyrai ir kurio negaliu pakęsti ačiū Tau Dieve už tokį nuostabų tėtį už fotografijos studijas už canon 70d už labai didelį objektyvą ačiū Tau Dieve už rudenį baigiantį tyliai praeiti pro šalį už rūką, kurio taip retai pasitaiko Ačiū Tau Dieve už brolius ir seses ir skautų vadovų sueigą tą paprasta kuri dar neįvyko, tai aš dar ne skautė ačiū Tau Dieve už visus tuos japonus už žalią arbatą už jazminus žalioj arbatoj už keistas dainas angliškai Ačiū Tau Dieve už augantį kelių žmonių angliškų dainų fanų klubą už nuvytusią šaltmėtę kuri pagaliau daugiau negu truputį numirė Ačiū Tau Dieve kad leidai jos nelaistyti kad leidi pradėti beveik iš naujo kažką pasėti kai mėta numirs Ačiū Tau Dieve kad retsykiais lija kad kažkur šiam pasaulyje yra tonos žmonių kuriuos myliu ačiū Tau Dieve kad išmokei nesekti amžinu menininko portretu su cigarete, bu

tie rašytojai - - - jiems vis triukšmo per daug per mažai, negaliu rašyti negaliu kalbėti - dabar rašau rašau savo elniuką man už nugaros ragais kasantį odą savo elniuką man už nugaros spiriantį į užpakalį savo elniuką kurį sukūriau kad jis mane susikurtų

buvo taip gera atsiminti kad gera mums nuolatos būna atsikeliam išslenka plaukas pražyla antakis geriam arbatą linoja už lango koks gražus žodis - - - linoja visi apsiniaukę keikiantys šlapią žolę visad yra bent truputį sausas šaligatvis

taip žvėriškai žvėriškai pila iš Tavo iš mano į mūsų, einant šunkeliais, einant tik tiesiai, čia skaitomos eilės čia rašoma, čia, tiktai čia nes visad yra tiktai čia. nuo ryto lyg vakaro keikiant studijų užduotis šypsantis žmogui kabinant fraze ar eilutėm negirdint poezijos - - - pats ją rašai (matyt, jau išgirdęs) linguojant poezijos taktan                   ir   šypsantis   šypsantis   šypsantis

Kai pagalvoji, tas begalinis azartas knistis po savo ir kitų gyvenimus, sukant rodykles atgal ir svarstant "kur aš Tave mačiau", "gal kadais jau bendravom?" yra toks pamišusiai beprasmiškas ir lėkštas, kai nei tas aš, nei tas Tu nebeegzistuoja. Jei du žmonės susitiko, turbūt nėra jokios prasmės sužinoti, ar jau buvo susitikę. Tikrai susitiko dabar.

Atsikėlusi vakar ryte supratau, kad lėtai atslenka ruduo. Išsibridau iš lovos gal 06.30 ir tylutėliai nusliūkinau link drabužių komodos, susirasti ką nors, su kuo tokiu laiku nebūtų šalta. Kambary tvyrojo švelnutė švelnutė prieblanda ir sunkiau nei visada buvo įžiūrimi stalčiukuose pasislėpę drabužiai.

Taigi, šiandien Mint Vinetu nutraukiau gitaros stygą ir mačiau mielą gražų ciūciką. O jei rimtai, šiandien, po mano frazės, kad sakau tik iš savo asmeninės patirties, manęs buvo paklausta, (pradedant žodžiu "neįsižeisk"), ar aš jaučiuosi labai jau daug gyvenimiškos patirties tokia jauna sukaupusi. Ką galima atsakyt į tokį klausimą? Mano manymu nei daug, nei mažai, sukaupusi tik tiek, kiek ir esu sukaupusi. Ir išvis, bent aš tai dar neradau būdo tokiam dalykui išmatuoti, kaip ir būdo subrendimui išmatuoti, arba būdo žmogaus gerumui matuot. Nežinau kaip čia sverti, daugiau patyręs skaitosi tas, kurio senelis miręs ar tas, kurio šuo padvėsė. Ir sakykit nesakę, kad žmogus svarbiau už šunį (aš visai neketinu to paneigti), bet net ir sukrėtimo lygis, mano manymu, nenurodo patirties. Jeigu Tu iškalei viską, kas įmanoma matematikos kontroliniui ir gavai 10, tai čia rimta patirtis? O jei kitą savaitę nebeatsimeni? Manau svarbiau net ne tai, kokio mąsto įvykiai supa (mane šiandi

Neapsakomai nuostabus dalykas yra kažką savo gyvenime nuspręsti, ir nepalikti to minčių būsenoje. Teigiama, kad svajonių vizualizacija tikrai nemažai padeda tų svajonių siekti. Gal ir ne visiems, bet aš sutinku. Todėl šiandien paėmiau markerį, baltą lapą, ir du sau svarbiausius punktus, kurių dar nepradėjau siekti, drąsiai ant to lapo užsirašiau, dabar jis draugiškai stovi šalia mano kompiuterio. Paskutinis dalykas, su kuriuo taip elgiausi, buvo mano fotoaparato svajonė. Jo atvaizdas gulėjo mano kompiuterio ekrane taip, kad matyčiau kiekvienąsyk, atsidariusi darbalaukį ar įsijungusi kompiuterį. Kai į kažką dėbsai vis po truputį, lyg tarp kitko, viena ar kita forma tą dalyką galėdamas paliesti, tai atrodo realu ir prie to imi priprasti. Gal net imi truputį gyventi taip, lyg jau būtum tai pasiekęs. Fotoaparatą (net geresnį) gausiu rugsėjo pirmą savaitę. Už tai beprotiškas ačiū ir močiutei, ir tėčiui, ir mylimajam, ir mano pačios santaupoms. Ačiū, kad padedate man siekti priemonių, kuri

And I promise you will have hard time getting in touch with me. Not because I don't intend to speak to you never again. Just because people don't see ocasions. Just because someone takes things for granted. So, if you think it is so easy to say stuff and then apologize, or to say even more stuff - try it again. I challenge you. I don't mind. Feel free. Try me. After all, it is not that I don't want to talk with you anymore.

    Taigi, teko didžiulė garbė apsilankyti festivalyje Purpurinis Vakaras. Buvom nuvežti ir turėjome galimybę matyti penktadienio vakaro programą. Garsistas nuo kažkurios vietos ėmė labai fantastiškai dirbti, vakaro koncerto apšvietėjas irgi buvo tiesiog fantastiškas. (Turbūt jau seniai nesu mačiusi tokio apšvietimo darbo, buvo beprotiškai gražu).      Taip pat teko garbė apsilankyti naktiniuose skaitymuose Anykščių bibliotekoje - skaitymuose ir grojimuose. Buvo smagu, daug apšvietimo, kurio neįveikė Gabrielės fotoaparato objektyvas, ir niekaip tinkamai nesuinterpretavo. Girdėjom gerų eilėraščių apie gerus poetus. Buvo kavos ir arbatos. Be abejo, susipažinom su daug įdomių žmonių (gal net keletą vardų atsimenu). Paryčiais, pasibaigus skaitymams, keliavom "pasitikti saulės" iš bibliotekos į slėnį, kuriame stovi Purpurinio Vakaro palapinių miestelis. Būtų labai gerai, jei ne tai, kad saulė kilo absoliučiai priešingoj pusėj. Bet idėjiškai buvo gražu. Gavom košės, kuri buvo p

Taigi yra toks serialas, pavadinimu "LOST". Daug kam girdėtas, daug kam žinomas (lietuviškai - Dingę). Imdb.com sako, kad jis yra nuotykių, dramos ir mistikos žanruose. Puikiai įvertintas. Susiradom pirmas kelias serijas, pažiūrėjau vieną, sakau, nežiūrėsiu daugiau, baisu. Ir ištrynėm likusias serijas, nes jam vienam žiūrėti irgi baisu.

Yra toks keistas apibrėžimas. Jis pavadintas "seksualine orientacija". Paprastai, kai sakome šį žodį, žinom, kad yra skirtingų seksualinių orientacijų žmonių - heteroseksualai, biseksualai, homoseksualai... Kai, skirstydami pagal orientaciją, naudojame žodį "jį traukia", dažniausiai pirštu rodome į seksą ir lovą. Tuomet leiskite man įtraukti į šias seksualinės orientacijos sąvokas įtraukti dar vieną seksualinę orientaciją: aseksualas. Tai žmogus, kurio mylėtis netraukia. Ne mylėti netraukia, bet mylėtis netraukia. Ką tai reiškia? Kad yra labai nemaža tikimybė kur nors sutikti aseksualų heteroseksualą, ar homoseksualą. Ką noriu tuo pasakyti? Nors net pats apibrėžimas seksualinė yra pirmiausiai siejamas su lova ir dauginimusi, tai tikrai nėra vienintelė jo reikšmė. Ir tai įrodo kiekvienas aseksualus hetero ar homo seksualas. Visa tai rašau, nes šiandien ėjau namo, ir pagalvojau, kad visos seksualinių mažumų diskriminacijos problemos prasideda nuo to, kad į seksual

Yra tokia islandų grupė Mum. Kaip ir veik visi islandų atlikėjai ir grupės, ji, žinoma, irgi yra keista. Ir labai įdomi. Teko pabuvoti koncerte/pasirodyme birželį. Klausėm jos ir iki tol. Garso kokybė buvo ne per geriausia, back vokalai nespėjo atskristi ir t.t., bet tai visai nesvarbu. Tiesiog aš dar kartą įsitikinau, kad jei nori kažką daryti savaip, kitaip, susirasti savo asmeninę kryptį, reikia nebijoti ir būti kitokiu - būti net išore, jei labai patinka. Viena gitaristė (o gal ir bosistė, nepamenu, grojo ir čele) atvažiavo su balta paprasta ilga suknute iki kelių. Patogia, laisvai krentančia, ir pati drąsiai prisipažino, kad tai yra pižama, ir kad jai patinka keliauti su pižama. Atrodo, tai paprasta (kas šiais laikais norėtų keliauti su pižama?!), išeini taip kaip nori, pasidažęs kaip nori, apsirengęs kaip nori. Bet aš, pavyzdžiui, kaip mėgstanti sarius, kartais susiduriu su gana daug "teisimo". Pamačius gyvai tą grupę lieku tik dar kartą įsitikinusi: jei nori kurti ki

Kartais pagalvoju, kad reiktų nekalbėti. Bent kartais. Bent tam tikrose terpėse ir tam tikru laiku. Tai turbūt tikrai pagerintų kai kuriuos mano santykius su kitais žmonėmis, svarbiausia - su tais, kurie man svarbūs, įdomūs ar dėl neaišku kokios kitos priežasties, bet brangūs. Ir vat būna, absurdo viršūnėje abu teisūs: vienas mano, kad negražu liet pyktį ant to, kuris Tau padeda kitas mano, kad negražu laikyt tynginiu to, kuris paprasčiausiai nežino, ir užuot tingėjęs ieškot iš tiesų ieškojo daug, tiesiog dalykų, kurie neegzistuoja, neranda net google.lt Akivaizdžiai teisūs abu. Sėdi tyliam absurde ir galvoji, kad susirašinėjimus su kai kuriais žmonėm reiktų apmažinti. Nebemušt tų rekordų, kaip kadaise, kai, irgi tokiom pat priemonėm, su labai man brangia mergaite, susipešėm dėl ... mažyčių žaidimo/lošimo kauliukų. Visi esam žmonės. Problema ta, kad ekspertai ir nutylėti nepataria. Tam, kad sugebėtum nei išlieti pyktį, nei jį nutylėti, reikia išsiugdyti įprotį tam tikro

Einu šiandien, ir galvoju. Skaičiau nemažai palaikančių "Baltic Pride" paradą straipsnių, jų komentaruose, žinoma, autoriai buvo išvadinami homoseksualais. Tad pagal logiką: Jei kiekvienas, pasisakantis už homoseksualų teises, pats yra homoseksualas, tai kiekvienas, pasisakantis už delfinų teises, pats yra delfinas. Aš jau nešneku apie tokius atvejus, kad žmogus, pasisakantis už Dievo buvimą, tada turėtų būt Dievu. Užteks ir delfinų susimąstymui.

Maniau, kad galbūt pavyks išvengti šio įrašo. Bent kuriam laikui. Kol tokie neramumai. Tačiau panašu, turiu per daug galvoje verdančių minčių. Taigi. Visuomenės normos yra absoliučiai kintantis dalykas. Vienos normos išlieka ir sustiprėja, o kitos lieka išjuokiamos ir paneigiamos. Taip, ne visos visuomenės normos atsiranda be pagrindo. Gal netgi visos - su pagrindu. Bet ne visi pagrindai yra logiški. Kadaise buvo normalu manyti, kad žemė yra plokščia. Kai atsirado žmogus, kuris ėmė teigti, kad ji apvali, nelabai daug žmonių šią idėją pasitiko su didžiuliu džiaugsmu. Tais laikais, atėjęs ir pasakęs, kad žemė yra apvali, ne tik būdavai palaikytas nenormaliu, būdavai palaikytas bepročiu. Manau, visi žinom šią istoriją. XVI a. buvo normalu dėvėti korsetus. Tokio neturėti ir nenešioti būdavo veik nepadoru. Jei yra moteris - ji turi nešioti korsetą. Praėjo labai daug laiko, kol buvo išsiaiškinta, kaip toks moteriškos figūros "išryškinimas" kenkia žmogui, o, nešiojant iš karto

     Kas jums svarbiausia gyvenime? Dėl ko jūs gyvenate? Manau, man svarbiausia meilė. O to pasekoje - žmogus. Žmonės. Žmonės, kurie supa ir nesupa. Supo. Sups. Dalinimasis su žmonėmis. Ir labiausiai - tuo, kas nenuperkama. Visa, ką gali paliesti, man tėra pagalbinės priemonės. Ir jos naudojimui yra tinkamos tik tol, kol niekas nekelia konflikto.      Jeigu yra troškimas turėti stogą virš galvos, tai kodėl? Noriu bendrauti. Kodėl? Noriu dalintis. Kodėl? Noriu padėti. Kodėl? Myliu.      Šiuo metu reziduojuosi Šiauliuose, Medelyne, pas šeimyną. Čia sutinku tokių sau nesuvokiamų dalykų! Tam tikrais momentais tiesiog matai - išsireiškiama taip, lyg daiktas būtų svarbesnis už žmogų. Daug svarbesnis už žmogų. Iki šiol už tai labai pykau. Rašydama šias eilutes vieną dalyką supratau: išsireiškiama taip, LYG daiktai būtų svarbesni už žmogų. Nėra. Žinau, kad taip nėra. Taip lengvai apsigauti ir man be vargo pavyksta. Gerai, kad bent žinau, kaip iš tiesų yra. Jeigu sustabdyčiau ir paklausčiau,

Manau, kad yra dvi skirtingos frazės, kuriomis žmonės vadovaujasi. Tikiu, kartais jos yra maišomos: daryti tai, ką nori daryti daryti tai, kuo tiki Daryti tai, ką nori daryti gali būti ir frazė numeris du. Bet ne visi mūsų norai yra tai, kuo išties tikime ir kuo norime būti.  Daryti tai, ką nori, gali reikšti ir užsimaniau picos, pasidariau picą, užsimaniau suknelės, nusipirkau suknelę. Tai irgi yra tai, ko Tu nori, bet noras norui nelygu. Tikiu, kad kiekvienas turėtų gyventi pagal tai, kuo tiki. Nepinu į šitą sąvoką jokių religijų. Pinu idėjas. Jūsų asmenines idėjas. Kaip manote, kad būtų gerai elgtis? Kas jums atrodo teisinga? Tikiu, kad pagal tai reiktų gyventi, o juk pagal tai galima nugyventi bene kiekvieną savo gyvenimo minutę, pradedant nuo išmetamos šiukšlės ir baigiant bendravimu su kaimyne. Tikiu, kad tai ne tik daro žmogų laimingu, bet ir jo gyvenimą - prasmingu. Tas vienas gyvenimas nėra taip ilgai, kad spėtum pagyventi ir kaip kiti iš Tavęs tikisi, ir kaip iš t

Indrė skiria šią nuotrauką ir tai, kas joje, sau, sveikindama su faktu, kad nuo rugsėjo antros studijuoja Vilniaus paslaugų verslo profesinio rengimo centre (va čia tai greitakalbė), fotografo specialybę.

Šiandien Indrė atsiminė, kad ryt eina į prof. rengimo centrą šnekėti, kodėl nori studijuot fotografiją.  Kaip supratau, daugiau kokių trijų minučių neužtruks. Ir ne, turbūt ryt dar nežinosiu, ar įstojau. Reakcija suvokus šias žinias šį nuostabų rytą. Pažįstamas fotografas tada ėmė ir paklausė, tai kodėl visgi nori fotografuoti. Pasakiau, kad tokios ilgos pasakos tik į asmenines žinutes ir kai turėsiu laiko, tai taip ir padariau. Ir visgi, jeigu jau visus fotografuoju, tai visi ir teisę žinoti, matyt, turi. Taigi, daugiau mažiau žinutės tekstas: "Nes noriu kurti. Su tuo aparatu "po kaire" arba tuo "po dešine", arba tais kitais, bet svarbiausia - kurti. Fotografija man, dažniausiai, nėra būdas užfiksuoti tai, kas jau galutinai sukurta, "prisiminimui" įamžinti. Man tai yra būdas kurti, naudojantis jau susidariusiomis aplinkybėmis, t.y. kompozicija, dažnai apšvietimu... keisti ir manipuliuoti tuo, ir tik tada fiksuoti. Parodyti kaip matau arba n

     Kad kiti neprisikabintų: ką man reiškia gyventi su kate. Taigi, nepamenu kada, bet taip nutiko, kad mūsų bute atsirado mielas, minkštas, švelnus ir labai pailgas padaras, kuris vis dar auga į ilgį. Ką reiškia su tokiu po vienu stogu gyventi? Daug visokių dalykų. Pirmiausia reikia mest į šonus visus mielus stereotipus, tokius kaip kad katė bus miela ir visas naktis miegos jum prie kojų. Nebūna taip, katės naktiniai padarai. Taip, jos dažnai snaudžia prie kojų, bet būna ir kad intensyviai ir super įkyriai medžioja musę vidury nakties, šokinėdama per visas kliūtis, kurias tik randa, ir tuo metu Jūs tai katei esate ne kas kita kaip tik dar viena kliūtis.      Katės dažnai turi kiekviena savotiškų kaprizų, mūsiškė irgi tokių specifinių turi. Žymiausias iš jų - pasitraukti savo vandens dubenėlį kur nors į šoną prieš iš jo geriant/lakant. Dėl šito reikalo mes jai net keramikinį dubenėlį nupirkom kad nebestumdytų, bet ir tai nepadeda. Matyt, katė nori, kad būtų labai švaru aplink jos d

Yra žmonių, kuriem teko girdėt mano dramos filmo vertą istoriją apie draugyste su mergaite iš Kauno. Taip arti viena kitos buvom. Tokia nuostabi buvo ta draugystė. Tokios keistai stebinančios buvo aplinkos ir aplinkybės. Taip, mes nebebendraujam ir ta istorija vis dar verta geros dramos. Bet visa tai nesvarbu. Ką aš noriu pasakyti? Tas žmogus atėjo į mano gyvenimą tada, kai man labiausiai to reikėjo, ir pasiliko su manimi tiek, kiek man reikėjo. Ir aš stengiausi padaryti lygiai tą patį savo ruožtu, jos atžvilgiu. Vartau rastas laiškų nuotrupas (gal rasiu ir pačius laiškus). Skaitau apie mūsų susipykimus ir susitaikymus. Apie visišką tikrą nuoširdumą, ir visiškai tvirtą išsakymą to, kas galvoje. Tuo pačiu taip giliai, švelniai ir poetiškai. Viskas toje draugystėje buvo nuostabu. Bendra ir nebendra kūryba, būdas šnekėti, sapaliojimai ir nesapaliojimai, barniai ir susitaikymai. Tai, kad visa tai išvis galėjo vykti daugiausiai internetinėje erdvėje, ir ne aš manau, bet aš žinau, kad k

     Pirmiausia - nukeliavusi į Paryžių padariau išvadą, kad šviesoforus jie turi todėl, kad priklauso Europos sąjungai, ir, ko gero, joje esant tai yra privaloma. Eiti per gatvę per žalią ar raudoną - iš esmės nėra skirtumo, bet kuriuo atveju gali sutikti skubantį pamišusį ant kojų važiuojantį vairuotoją, todėl svarbiausias kriterijus yra toli gražu ne šviesaforo šviesos, bet dairymasis į šonus.  Visas dienas buvo žvėriškai karšta (beveik visas), po vidudienio +30, +32 laipsniai celsijaus, tai linksminomės spirdami save iš namų viskuo, ir kola, ir kava ir kas dar su tuo susiję. Kai žiauriai karšta ir energijos nebūna sėdint Vilniuj, bute, dažniausiai ir nebūna didžiulio entuziazmo prisiversti išeiti į miestą - juk galėsi ir rytoj. O vat, laikas Paryžiuj buvo visai kitoks, nes žinojom, kad nėra jo jau tiek ir daug. Nežinau, kokį įspūdį parsivežiau iš Paryžiaus. Sako, jį vadina meilės miestu, gal prieš kokį 100 metų jis toks ir buvo, po šiai dienai, miestas kaip didelis miestas.

keistas dalykas. Ypač sakinių struktūros.

Visa, kas susiję su Paryžiumi, įsivaizdavau absoliučiai kitaip, negu tai įvyko. Ir tai nėra blogas dalykas. Nustok tikėtis, ir niekas Tavęs nenustebins. Pirmiausia - couchsurfing bendruomenė. Nežinantiems, kas tai, couchsurfing - tai bendruomenė, kurioje, pažodžiui išvertus, žmonės siūlo sofas. Paprastai keliaujantiems siūlo nemokamą nakvynę, dažnai nori susipažinti, "apsikeisti" kultūromis, pagiduoti naujoje vietoje ir taip toliau ir panašiai. Parašėm milijonus prašymų apsistoti, iš visų naktų Paryžiuje su žmonėm, pas kuriuos gavom lovas, praleidom tik dvi naktis, ir tik tiek praleisim. Kitas naktis teko daugiau mažiau užkrauti geram draugui ant galvos. Gerai, kad geram. Manau, veik sumušėm prašymų rekordus, kaip keliaudami aštuoniom dienom ir iš jų tris užsirezervavę pas draugą, tai kaip ir lieka penkios. Statistika: 35 žmonės neatrašė išvis  2 žmonės sutiko (vienas iš jų grupėje "skubūs prašymai" rašytoje jau veik skrendant)  2 žmonės rašė gal (vienam netiko

Savaitė buvo rimta. Vis dėbsojau, kam čia galėčiau pagelbėti ir prisidėti prie pilietinės akcijos "pametei" (apie ją galite paskaityti   čia   ). Taip pat pirmąsyk gavau holivudinių filmų tipo kavą: liesą latte be kofeino. Už išverstą tekstą. Buvo verta. Dabar man tokią tik Aivaras skoloj, kai bus Vilniuje. Pirmadienį parai parsiradau į Šiaulius unikaliu balsavimo kelyje būdu. Sutikau daug žmonių, pravažinėjau dviratuką, prasikeikiau, kad tokiu karštu oru nutariau pasivažinėti, bet šiaip buvo nesvietiškai gerai. Kliuvo garbė tyčia ir netyčia daug ką sutikti, taip pat pirmąsyk pasibūti su Šiaulių Fotoklubu, pamatyti, kas ten per žmonės, likau patenkinta ir sužavėta. Pasirodo, jie visi žmonės, kaip ir visi kiti žmonės. Jie tiesiog fotografuot moka :) Katė glaustosi į šoną, gaila ją savaitei palikti nuobodžiauti, ryt ryte išskrendam į Paryžių. Tai tiek va. Pabaigt darbus, susikraut šmutkes, kažkokiu būdu nusipirkt juostelių maximoj, kai artimiausioj maximoj juostelės baigės

Žmonės, paniškai mėginantys susirasti antrą pusę, tada išsiskiriantys, vėl susirandantys, išsiskiriantys ir taip paniškai ieškantys man baisiai primena panišką pėdkelnių pirkimą: perki, suplyšta, vėl perki, suplyšta, ir užuot pagalvojęs, kodėl plyšta, vis ieškai naujų pėdkelnių. Gal kojų nagai per ilgi? Gal reikia nusikirpti? O gal ne tas dydis? Bet tik perka ir perka ir perka. Nusivilia, kad suplyšta, ir vėl perka.

     Turbūt niekuomet taip ir nepadėkojau už tas smėlėtas tinklinio partijas prie prūdelio ir už tai, kad mane ten, tokią nesportišką vargšę mergaitę, nusitempė, ir dar teko savo vienbėgiu dviratuku atpūsti paskui Danielių, važiuojanti dviračiu, kuris bent jau turėjo normalius stabdžius. Pamenu, kad manęs tokios vargšės vis reikėdavo luktelti. Bet buvo baisiai smagu. Kaip anksčiau netekusiai paragauti tokio malonumo kaip važinėjimo ne vienai, tūkstantį metų nežaidusiai tinklinio su draugais... Sutikti daug naujų keistų žmonių, kurie įeina į Denio "draugai ir geri pažįstami" kategoriją, o ten tikrai ne bet kokio plauko žmonės įeina... Ačiū už visas tas nesąmones, ir filmus, maistą, kompaniją. Buvo baisiai smagu gauti galimybę truputį labiau pažinti Tave.

Pagaliau atsiminiau, ką tikrai turiu parašyti: NELEISKIT AUGUSTEI DAUGIAU SKAITYT MANO BLOG'O. Ačiū. Matot, mes retai susitinkam, o kai susitinkam, tai jau kaip ir nebėra apie ką šnekėtis.

     Žinau, kad kartais ir kai kuriais kartais aš būti skeptiška. Bet yra ir tokių įvykių, kurių metu skeptiška būnu labai pagrįstai ir aiškiai.      Taigi, išlindom į šių metų gatvės muzikos dienas. Išėjom gana anksti, dar mažai kas grojo, pasigrožėjom senamiesčiu. Jau vėliau nukeliavom į dalį šalia katedros aikštės. Parkelyje kūrėsi ir įdėmiai koncertui ruošėsi ko gero ne viena paauglių grupė. Pastebėjau, kad nuo tada, kai atsirado geresnės galimybės gauti elektros ir įgarsinimą, tie pasirodymai tikrai tapo daugiau atskirais, veik niekuo nesusijusiais koncertais, negu gatvės muzikos diena. Stovi ir lauki. Negroja. Vienas tikrina būgnus. Kitas kaip per repeticiją varo gitara ant viršaus. Ir taip ne vienoj ar dvejose vietose. Galiausiai neiškentę tų paauglių debiuto taip ir neišgirdom. Net ne į koncertą panašu, bet į lėta užsimiegojusį garsios grupės soundcheck'ą , ir tai, negana to, tik į jo pradžią. Jeigu jau nutarė pasidaryti savo garbei koncertą, tai kodėl gi tuomet nesusidar

Nėra ką rašyti - nerašau. Yra ką rašyti - rašau. Labai paprasta. O šįvakar ką rašyti yra, Sario kaip paklaikusi ieškau jau gerą mėnesį. Iškuičiu visų devėtų lentynas. Dar paklausiu, ar neturi sandėly. Sako, kartais būna.Tą mėnesį kažkaip niekam nepasitaikė. Šiandien, po visokių darbų ir darbelių, kelionėlių po Vilnių, iš savanorių prospektu su persėdimu važiuoju namo. Galiu rinktis, kur išlipti. Sentimentai nugali, ir išlipu ties televizijos bokštu. Galvoju užeisiu į iki apsipirkti. Akys nukrypsta į humaną. Dar dirba, švenčia gimtadienį, viskam 15proc.nuolaida. Taip visiškai šiaip sau visa nuvargus nuslenku prie medžiagų ir mintyse sakau: "nu jei visai netyčia ims ir pasitaikys kas nors lengvai randamo", mat, net kuistis neturėjau jėgų. Ranka priliečiu patį pirmą rusvą audinį. Išsitraukiu. Saris. Ieškojau gerą mėnesį. Tai jau daug nebegalvojau, gražus jis man ar šiaip sau (tuo metu maniau, kad šiaip sau, dabar apsirėdžiusi žiūrėdama į veidrodį manau, kad gražus), ti

Ieva Rip prašė, kad parašyčiau įrašą. Štai ir įrašas.

     Sveiki, esu Indrė ir gyvenu Vilniuje. Neįsivaizduoju, kiek iš mane skaitančių mane pažįsta, tai vat, prisistatau.      Jau seniai taip mažai nemiegojau. Vakar teko pabuvoti Konstitucijos prospekte, priešais swedbank  diplomato Sugiharos garbei įrengtame sakurų (japoniškų vyšnių) sode. Tiesa, daugelis ten esančių vyšnių toli gražu ne japoniškos rožiniais žiedais pražydusios sakuros, bet mums iš vaizdo artimesnės ir žydi baltais žiedukais. Žodžiu, apie visą sodą įrašą (tokį rimtesnį) žadu raštelti vėliau.      Žmonių vakar ten buvo kaip pri...ėję galingai daug. Nutariau, kad saulei kylant ir kai ten tuščia, būtų labai jėga pafotografuoti, susižiūrėjau grafikus, kas kaip kada. Susigooglinau, kada teka saulė, rašo 05:30. Namie dar buvo rimta diskusija, ar tuo metu būna vos pradėję švisti, ar jau galingai nušvitę. Išsiaiškinom, kad vos pradėjus švisti (ir buvom visiškai neteisūs).      Radau maršrutą, su kuriuo ten turėčiau būt lygiai 05.30, sakau gal spėsiu. Atsikeliu ryte mieg