Neapsakomai nuostabus dalykas yra kažką savo gyvenime nuspręsti, ir nepalikti to minčių būsenoje. Teigiama, kad svajonių vizualizacija tikrai nemažai padeda tų svajonių siekti. Gal ir ne visiems, bet aš sutinku.
Todėl šiandien paėmiau markerį, baltą lapą, ir du sau svarbiausius punktus, kurių dar nepradėjau siekti, drąsiai ant to lapo užsirašiau, dabar jis draugiškai stovi šalia mano kompiuterio.
Paskutinis dalykas, su kuriuo taip elgiausi, buvo mano fotoaparato svajonė. Jo atvaizdas gulėjo mano kompiuterio ekrane taip, kad matyčiau kiekvienąsyk, atsidariusi darbalaukį ar įsijungusi kompiuterį.
Kai į kažką dėbsai vis po truputį, lyg tarp kitko, viena ar kita forma tą dalyką galėdamas paliesti, tai atrodo realu ir prie to imi priprasti. Gal net imi truputį gyventi taip, lyg jau būtum tai pasiekęs. Fotoaparatą (net geresnį) gausiu rugsėjo pirmą savaitę. Už tai beprotiškas ačiū ir močiutei, ir tėčiui, ir mylimajam, ir mano pačios santaupoms. Ačiū, kad padedate man siekti priemonių, kurios kažkur aukščiau išsiriša į svajonę - fotografuoti!
Tad šiandien labai drąsiai užsirašiau du dalykus, kad neužmigčiau ant laurų, nes labai tą mėgstu.
Vienas - abstraktus, susijęs su daugeliu mano gyvenimo sričių - šiuo metu labiausiai su dvasiniais dalykais, darbu ir fotografija. Punktas vadinasi "get better" (lietuviškai - tapk geresnis). Aš tą dažnai užmirštu gavusi komplimentų - juk jau tinka, ko dar stengtis. Bet tobulėti visada yra kur, ir geriau tą suprasti tada, kai Tau žarstomi komplimentai (kurie, visgi, iš kitos pusės, yra ir paskata - taigi nesu aš toks jau blogas šitoj srity).
Kitas - konkrečiausias koks tik begali būti. Į du žodžius sutrauktas "Skautai Vadovai", sakantis, kad nuo rudens žadu kulniuoti į skautus (išsirinkau vis tik Lietuvos Skautiją), išmokti visko, ko iki šiol neišmokau (taip žvėriškai džiaugiuos kad dar nepardaviau uniformos), ir drąsiai (net jei su mano užimtumu tai užtruks daug daug daug laiko) žengti vadovo keliu.
Žinojau, kad kada nors sugrįšiu į Skautiją, nežinojau tik kada ir kokia forma. Nuo tada, kai kadais pirmąkart ten įžengiau, žinojau, kad ir ten mano vieta. Laiką gal ir pasirinkau netobulą, bet to laiko niekuomet nebus per daug, o kas nori, tas suspėja visur. Tikiuosi kada nors išaugti į skautišką pavyzdį, kuriuo galima žavėtis. Kaip, pavyzdžiui, Seržo :)
Atrodo, kai parašai ant lapo, tai jau taip visiškai nuspręsta ir lyg ir nėra kelio atgal (ir nereikia). Kartais man net vizualizavimas kad jau užrašiau kažką ant to lapo (net jei lapo po ranka neturėjau) padeda, ir padeda daug.
Tai ir tiek tai šiandienai.
Todėl šiandien paėmiau markerį, baltą lapą, ir du sau svarbiausius punktus, kurių dar nepradėjau siekti, drąsiai ant to lapo užsirašiau, dabar jis draugiškai stovi šalia mano kompiuterio.
Paskutinis dalykas, su kuriuo taip elgiausi, buvo mano fotoaparato svajonė. Jo atvaizdas gulėjo mano kompiuterio ekrane taip, kad matyčiau kiekvienąsyk, atsidariusi darbalaukį ar įsijungusi kompiuterį.
Kai į kažką dėbsai vis po truputį, lyg tarp kitko, viena ar kita forma tą dalyką galėdamas paliesti, tai atrodo realu ir prie to imi priprasti. Gal net imi truputį gyventi taip, lyg jau būtum tai pasiekęs. Fotoaparatą (net geresnį) gausiu rugsėjo pirmą savaitę. Už tai beprotiškas ačiū ir močiutei, ir tėčiui, ir mylimajam, ir mano pačios santaupoms. Ačiū, kad padedate man siekti priemonių, kurios kažkur aukščiau išsiriša į svajonę - fotografuoti!
Tad šiandien labai drąsiai užsirašiau du dalykus, kad neužmigčiau ant laurų, nes labai tą mėgstu.
Vienas - abstraktus, susijęs su daugeliu mano gyvenimo sričių - šiuo metu labiausiai su dvasiniais dalykais, darbu ir fotografija. Punktas vadinasi "get better" (lietuviškai - tapk geresnis). Aš tą dažnai užmirštu gavusi komplimentų - juk jau tinka, ko dar stengtis. Bet tobulėti visada yra kur, ir geriau tą suprasti tada, kai Tau žarstomi komplimentai (kurie, visgi, iš kitos pusės, yra ir paskata - taigi nesu aš toks jau blogas šitoj srity).
Kitas - konkrečiausias koks tik begali būti. Į du žodžius sutrauktas "Skautai Vadovai", sakantis, kad nuo rudens žadu kulniuoti į skautus (išsirinkau vis tik Lietuvos Skautiją), išmokti visko, ko iki šiol neišmokau (taip žvėriškai džiaugiuos kad dar nepardaviau uniformos), ir drąsiai (net jei su mano užimtumu tai užtruks daug daug daug laiko) žengti vadovo keliu.
Žinojau, kad kada nors sugrįšiu į Skautiją, nežinojau tik kada ir kokia forma. Nuo tada, kai kadais pirmąkart ten įžengiau, žinojau, kad ir ten mano vieta. Laiką gal ir pasirinkau netobulą, bet to laiko niekuomet nebus per daug, o kas nori, tas suspėja visur. Tikiuosi kada nors išaugti į skautišką pavyzdį, kuriuo galima žavėtis. Kaip, pavyzdžiui, Seržo :)
Atrodo, kai parašai ant lapo, tai jau taip visiškai nuspręsta ir lyg ir nėra kelio atgal (ir nereikia). Kartais man net vizualizavimas kad jau užrašiau kažką ant to lapo (net jei lapo po ranka neturėjau) padeda, ir padeda daug.
Tai ir tiek tai šiandienai.
Komentarai
Rašyti komentarą