Taigi, teko didžiulė garbė apsilankyti festivalyje Purpurinis Vakaras. Buvom nuvežti ir turėjome galimybę matyti penktadienio vakaro programą. Garsistas nuo kažkurios vietos ėmė labai fantastiškai dirbti, vakaro koncerto apšvietėjas irgi buvo tiesiog fantastiškas. (Turbūt jau seniai nesu mačiusi tokio apšvietimo darbo, buvo beprotiškai gražu).
Taip pat teko garbė apsilankyti naktiniuose skaitymuose Anykščių bibliotekoje - skaitymuose ir grojimuose. Buvo smagu, daug apšvietimo, kurio neįveikė Gabrielės fotoaparato objektyvas, ir niekaip tinkamai nesuinterpretavo.
Girdėjom gerų eilėraščių apie gerus poetus. Buvo kavos ir arbatos.
Be abejo, susipažinom su daug įdomių žmonių (gal net keletą vardų atsimenu).
Paryčiais, pasibaigus skaitymams, keliavom "pasitikti saulės" iš bibliotekos į slėnį, kuriame stovi Purpurinio Vakaro palapinių miestelis. Būtų labai gerai, jei ne tai, kad saulė kilo absoliučiai priešingoj pusėj. Bet idėjiškai buvo gražu. Gavom košės, kuri buvo pakankamai aštri, kad ne vienam pragraužtų vienkartinės lėkštės dugną, arbatos, kurią buvo galima pavadinti "diabetas stiklinėje" (aut.past. - šios frazės autorius ne aš).
Žodžiu, prisiminimai geri (kaip tik dabar Justiniškėse už lango vietoj audros griaudėja fejerverkai).
Po to buvo labai visai šalta, susigūžus ieškojau šilto guolio, Gabrielė (ta pati, kurios fotoaparatas) mėgino priverst žmones padaryt dvi vaikiškas mankšteles ir pažaist gaudynių. Toliau sėdėjau.
Tuomet Tomas pasiūlė, kad, kad būtų greičiau ir šilčiau, grįžtume prie bibliotekos, nes ten jau turėtume rasti vairuotoją - t.y. greičiau sulįsim į mikriuką. Taigi jau beveik lipame visi į tą nuostabų mikriuką, ir man galvoje dingteli tokia paprasta, niekuo neypatinga mintis, kurią drįstu išreikšti garsiai: "o kur Guoda?"
O tuo metu Guoda, kurią akivaizdžiai pamiršom ir kurios vooooos nepalikom kaip tik pabudo palapinių miestelyje ir ėmė skambinti mums.
Štai taip mes vos nepalikom savo violončelininkės šįryt kažkur Anykščiuose.
O grįžę pavalgėm nuostabius nuostabius pietus, apie kuriuos turbūt vėliau.
Ačiū.
Taip pat teko garbė apsilankyti naktiniuose skaitymuose Anykščių bibliotekoje - skaitymuose ir grojimuose. Buvo smagu, daug apšvietimo, kurio neįveikė Gabrielės fotoaparato objektyvas, ir niekaip tinkamai nesuinterpretavo.
Girdėjom gerų eilėraščių apie gerus poetus. Buvo kavos ir arbatos.
Be abejo, susipažinom su daug įdomių žmonių (gal net keletą vardų atsimenu).
Paryčiais, pasibaigus skaitymams, keliavom "pasitikti saulės" iš bibliotekos į slėnį, kuriame stovi Purpurinio Vakaro palapinių miestelis. Būtų labai gerai, jei ne tai, kad saulė kilo absoliučiai priešingoj pusėj. Bet idėjiškai buvo gražu. Gavom košės, kuri buvo pakankamai aštri, kad ne vienam pragraužtų vienkartinės lėkštės dugną, arbatos, kurią buvo galima pavadinti "diabetas stiklinėje" (aut.past. - šios frazės autorius ne aš).
Žodžiu, prisiminimai geri (kaip tik dabar Justiniškėse už lango vietoj audros griaudėja fejerverkai).
Po to buvo labai visai šalta, susigūžus ieškojau šilto guolio, Gabrielė (ta pati, kurios fotoaparatas) mėgino priverst žmones padaryt dvi vaikiškas mankšteles ir pažaist gaudynių. Toliau sėdėjau.
Tuomet Tomas pasiūlė, kad, kad būtų greičiau ir šilčiau, grįžtume prie bibliotekos, nes ten jau turėtume rasti vairuotoją - t.y. greičiau sulįsim į mikriuką. Taigi jau beveik lipame visi į tą nuostabų mikriuką, ir man galvoje dingteli tokia paprasta, niekuo neypatinga mintis, kurią drįstu išreikšti garsiai: "o kur Guoda?"
O tuo metu Guoda, kurią akivaizdžiai pamiršom ir kurios vooooos nepalikom kaip tik pabudo palapinių miestelyje ir ėmė skambinti mums.
Štai taip mes vos nepalikom savo violončelininkės šįryt kažkur Anykščiuose.
O grįžę pavalgėm nuostabius nuostabius pietus, apie kuriuos turbūt vėliau.
Ačiū.
Komentarai
Rašyti komentarą