Šiandien Indrė atsiminė, kad ryt eina į prof. rengimo centrą šnekėti, kodėl nori studijuot fotografiją.
Kaip supratau, daugiau kokių trijų minučių neužtruks. Ir ne, turbūt ryt dar nežinosiu, ar įstojau.
Reakcija suvokus šias žinias šį nuostabų rytą. Pažįstamas fotografas tada ėmė ir paklausė, tai kodėl visgi nori fotografuoti. Pasakiau, kad tokios ilgos pasakos tik į asmenines žinutes ir kai turėsiu laiko, tai taip ir padariau. Ir visgi, jeigu jau visus fotografuoju, tai visi ir teisę žinoti, matyt, turi.
Taigi, daugiau mažiau žinutės tekstas:
"Nes noriu kurti. Su tuo aparatu "po kaire" arba tuo "po dešine", arba tais kitais, bet svarbiausia - kurti. Fotografija man, dažniausiai, nėra būdas užfiksuoti tai, kas jau galutinai sukurta, "prisiminimui" įamžinti. Man tai yra būdas kurti, naudojantis jau susidariusiomis aplinkybėmis, t.y. kompozicija, dažnai apšvietimu... keisti ir manipuliuoti tuo, ir tik tada fiksuoti. Parodyti kaip matau arba norėčiau pamatyti kadrą, kitam žmogui, ne paliekant jį stebėtoju kitoje nuotraukos pusėje, ją laikant rankoje, bet įtraukiant į vidų, į kadrą. Gal būtent todėl galiausiai nusprendžiau, kad pats keisčiausias dalykas, kurį darau, yra mėginti fotografuoti jausmą. Ir tai ir yra tai, ką darau kiekvieną sykį paspausdama mygtuką."
Va tep va.
iškart pasakys, kad priėmė. to ir eini, patvritinti jog mokysies.
AtsakytiPanaikintiBoring. >.>
AtsakytiPanaikintiIr nori pasakyt kviečia visus, kad visiem pasakytų, kad priėmė? Nes, sakė, "anšlagas fotografijoj"...
ne visus priima, visada sako, kad anslagas, as kai stojau ir sake mazai vietu, o stojau dar paciom pirmom dienom, po manes dar ne viena ir ne du priime per tus stojimo etapus. tiesiog reikia zmoniu prisivilioti. ir aisku, jei ten visai mazi pazymiai, tai nepriima, juk buna ir tokiu, bet mazumos
AtsakytiPanaikinti