Ką dar užmiršau apie Paryžių

     Pirmiausia - nukeliavusi į Paryžių padariau išvadą, kad šviesoforus jie turi todėl, kad priklauso Europos sąjungai, ir, ko gero, joje esant tai yra privaloma. Eiti per gatvę per žalią ar raudoną - iš esmės nėra skirtumo, bet kuriuo atveju gali sutikti skubantį pamišusį ant kojų važiuojantį vairuotoją, todėl svarbiausias kriterijus yra toli gražu ne šviesaforo šviesos, bet dairymasis į šonus. 

Visas dienas buvo žvėriškai karšta (beveik visas), po vidudienio +30, +32 laipsniai celsijaus, tai linksminomės spirdami save iš namų viskuo, ir kola, ir kava ir kas dar su tuo susiję. Kai žiauriai karšta ir energijos nebūna sėdint Vilniuj, bute, dažniausiai ir nebūna didžiulio entuziazmo prisiversti išeiti į miestą - juk galėsi ir rytoj.
O vat, laikas Paryžiuj buvo visai kitoks, nes žinojom, kad nėra jo jau tiek ir daug.

Nežinau, kokį įspūdį parsivežiau iš Paryžiaus. Sako, jį vadina meilės miestu, gal prieš kokį 100 metų jis toks ir buvo, po šiai dienai, miestas kaip didelis miestas. O gal tik todėl, kad nesusidūrėm su daug naktinio Paryžiaus.

Turbūt smagiausia jo dalis vakarais prie Senos, kur kažkas improvizuoja, kažkas žaidžia ugnimi, kažkas šnekasi ir geria, dažniausiai nėra problemų susipažinti.

Susidūrėm ir su viena aiškia jauna nacionalistine apraiška, kai sakai žmogui "atsiprašau" angliškai, ir matai, kad jis tobulai supranta anglų kalbą, iš karto puikiu anglišku akcentu atsako "taip" ir kai klausi, ar šneka angliškai, aiškiai suprasdamas atsako "ne" ir nueina. Gerai, kad aš iš visų tų metų prancūzų mokinimosi mokykloj bent pamenu kaip Prancūziškai paklausti ar žmogus kalba angliškai, tai mums daaaaaug kartų padėjo.

Prie Notre Dame katedros sutikom muzikantą, grojantį labai mielu instrumentu, pavadintu Bandura: 

Kažkas truputį panašaus į kankles. Fantastiškai rezonuoja. Vaikinas irgi grojo fantastiškai. Greta dėklo gulėjo albumai su jo muzika, kuriuos pardavinėjo už 10 eurų (kas Paryžiuj, ko gero, nėr dideli pinigai). Nutarėm, kad sekančią dieną badausim, bet albumą nusipirkom. Įrašytas ne per geriausiai, tos nuostabios akustikos nėra. Bet melodijos vis tiek nuostabios.

Turbūt ir viskas, ką buvau pamiršusi parašyti. Laiku parskridom, ko gero, per stebuklą. Mūsų skrydis iš Bouvais Tille Aerouosto, kuris randasi tolokai už Paryžiaus, iki jo reikia važiuoti autobusu. Nukeliaujam į autobusų stotį, o ten per visą sieną trys dideli A2 ar A1 formato lapai ir ant jų krūva skrydžių, numeriai, laikai, šalys, į kurias skrendama. Parašyta  "Atšaukti skrydžiai". Skrydis į Lietuvą irgi tarp jų. Tačiau Ryanair'o. O mes faini ir skridom Wizz Air'u. Pasitikrinom skrydžio numerį, ne tas. Įsėdom ir iškeliavom į oro uostą. Tiesa, kai kuriems ne taip pasisekė, sutikom giliai susijaudinusią Lietuvių porelę. Kita vertus, ne mirtis, ne tokia šalis, kurioje baigia galioti Tavo viza, Ryanair'as siūlo bilietus į kitus artimiausius reisus į tas šalis.

Įsėdam į lėktuvą, pasisveikina pilotas, ramiai sako,  mes čia truputį vėluosim pakilti, dispečerių streikas, ruošiamės kilt už kokių 15minučių... Pakilom dvidešimt munučių vėliau, tačiau Lietuvoj atsidūrėm laiku. Pilotas pasistengė.

Ai, dar pirmsyk skridau lėktuvu! Labai žaviai apšąla langas.