Yra žmonių, kuriem teko girdėt mano dramos filmo vertą istoriją apie draugyste su mergaite iš Kauno. Taip arti viena kitos buvom. Tokia nuostabi buvo ta draugystė. Tokios keistai stebinančios buvo aplinkos ir aplinkybės.
Taip, mes nebebendraujam ir ta istorija vis dar verta geros dramos. Bet visa tai nesvarbu. Ką aš noriu pasakyti? Tas žmogus atėjo į mano gyvenimą tada, kai man labiausiai to reikėjo, ir pasiliko su manimi tiek, kiek man reikėjo. Ir aš stengiausi padaryti lygiai tą patį savo ruožtu, jos atžvilgiu.
Vartau rastas laiškų nuotrupas (gal rasiu ir pačius laiškus). Skaitau apie mūsų susipykimus ir susitaikymus. Apie visišką tikrą nuoširdumą, ir visiškai tvirtą išsakymą to, kas galvoje. Tuo pačiu taip giliai, švelniai ir poetiškai. Viskas toje draugystėje buvo nuostabu. Bendra ir nebendra kūryba, būdas šnekėti, sapaliojimai ir nesapaliojimai, barniai ir susitaikymai.
Tai, kad visa tai išvis galėjo vykti daugiausiai internetinėje erdvėje, ir ne aš manau, bet aš žinau, kad kai kurie tiek neišpeša iš visai "realesnių" draugysčių.
Todėl noriu pasakyti - meilė pasilieka, o visa, kas tiko ir nutiko, pradedant pirma mano ir jos žinute ir baigiant tuo, ko nebėra - visa tai yra nuostabu. Ir kiekvienam kuris veik sėdi mano vietoje ir žliumbia "kaip liūdna" "kaip gaila" ir panašiai, turiu pasakyti, kad, visų pirma, toje vietoje sėdžiu tik aš viena. Antra, absurdas yra gailėti nuostabiausių pasaulyje draugysčių. Jas reikia vertinti ir nešiotis širdyje. Nesvarbu, ar jos vis dar vyksta, dabar, realiu laiku. Nuo to tai netampa mažiau nuostabu.
Taip, mes nebebendraujam ir ta istorija vis dar verta geros dramos. Bet visa tai nesvarbu. Ką aš noriu pasakyti? Tas žmogus atėjo į mano gyvenimą tada, kai man labiausiai to reikėjo, ir pasiliko su manimi tiek, kiek man reikėjo. Ir aš stengiausi padaryti lygiai tą patį savo ruožtu, jos atžvilgiu.
Vartau rastas laiškų nuotrupas (gal rasiu ir pačius laiškus). Skaitau apie mūsų susipykimus ir susitaikymus. Apie visišką tikrą nuoširdumą, ir visiškai tvirtą išsakymą to, kas galvoje. Tuo pačiu taip giliai, švelniai ir poetiškai. Viskas toje draugystėje buvo nuostabu. Bendra ir nebendra kūryba, būdas šnekėti, sapaliojimai ir nesapaliojimai, barniai ir susitaikymai.
Tai, kad visa tai išvis galėjo vykti daugiausiai internetinėje erdvėje, ir ne aš manau, bet aš žinau, kad kai kurie tiek neišpeša iš visai "realesnių" draugysčių.
Todėl noriu pasakyti - meilė pasilieka, o visa, kas tiko ir nutiko, pradedant pirma mano ir jos žinute ir baigiant tuo, ko nebėra - visa tai yra nuostabu. Ir kiekvienam kuris veik sėdi mano vietoje ir žliumbia "kaip liūdna" "kaip gaila" ir panašiai, turiu pasakyti, kad, visų pirma, toje vietoje sėdžiu tik aš viena. Antra, absurdas yra gailėti nuostabiausių pasaulyje draugysčių. Jas reikia vertinti ir nešiotis širdyje. Nesvarbu, ar jos vis dar vyksta, dabar, realiu laiku. Nuo to tai netampa mažiau nuostabu.
Komentarai
Rašyti komentarą