Įžanga
Pirmiausiai norėčiau pasakyti, kad lietuviai realybės šou mėgsta. Kiek pamenu iš visų barų ir kelių į žvaigždes - mėgsta ir tuos realybės šou, kur daug mąstyti nereikia. Tačiau, žiūrėti į žmonių aistras įdomu.
Pirmiausiai norėčiau pasakyti, kad lietuviai realybės šou mėgsta. Kiek pamenu iš visų barų ir kelių į žvaigždes - mėgsta ir tuos realybės šou, kur daug mąstyti nereikia. Tačiau, žiūrėti į žmonių aistras įdomu.
Teko girdėti teoriją, kad NASA, kai jau išsiųs vargšus žmones pradėti civilizacijos kosmose, transliuos visa tiesiogiai, ir per mažiau negu dvi dienas (turbūt ryškiai perdedu ir užteks penkių minučių) dėl didžiulių reitingų atsipirks milžiniškos šiai misijai sunaudotos išlaidos.
Manau, kad lygiai taip tai galėtų praversti ir viešajam Vilniaus transportui - būtų galima įsigyti ir kai kuriais maršrutais paleisti daugiau greitųjų autobusų. Tačiau šiuo metu situacija yra tokia, kokia yra, ir šį realybės šou praleidžia žmonės, kurie galėtų juo mėgautis.
Pirma dalis:
2013 11 18 Maršrutas Rygos st. - Mykolo Romerio Universiteto st.
Manau, kad lygiai taip tai galėtų praversti ir viešajam Vilniaus transportui - būtų galima įsigyti ir kai kuriais maršrutais paleisti daugiau greitųjų autobusų. Tačiau šiuo metu situacija yra tokia, kokia yra, ir šį realybės šou praleidžia žmonės, kurie galėtų juo mėgautis.
Pirma dalis:
2013 11 18 Maršrutas Rygos st. - Mykolo Romerio Universiteto st.
Šiandien iššūkio ėmėmės keturiese: Aš, Džiugas, Aurika ir Kamilė. Buvo pietų metas. Tai toks metas, kai visi laimingi, nes gauna pertraukas nuvažiuoti papietauti, kai kam baigiasi paskaitos ir pamokos, ir, neišvengiamai, daug kam tenka naudotis viešuoju transportu, kuris kai kuriose vietose pasieja neišvengiamą pyktį, liūdesį, skausmą ir didžiulę fizinės bei dvasinės ištvermės konkurenciją.
Ilgai lauke greitojo autobuso šnekėjomės apie kasdienius reikalus, tačiau jam atvažiuojant įvyko pirmasis išsiskyrimas: suvokę, koks žlugdantis gali būti važiavimas viešuoju transportu tokiu paros laiku, Aurika su Džiugu atsisakė šios idėjos ir išėjo pėsčiomis.
Likome tik mes su Kamile.
Laukiant greitojo autobuso yra labai svarbu atsistoti tinkamoje vietoje, ir, jei ką, turėti vietos plastiškai judėti, planams pasisukus ne ta linkme.
Atsistojome gana palankioje vietoje, dar galėjome pasvarstyti, kaip čia nepriploti veido prie durų stiklo visiems lipant, ir kur geriau tai daryti - ties priekinėmis ar vidurinėmis raidėmis.
Lipant viduje vyko aistros, žmonės juokėsi ir skundėsi, kad juos stumdo. Mus su Kamile net kelis kartus išskyrė, nors nei aš, nei ji to nenorėjome. Buvo apšnekėtos įvairios teorijos ir idėjos, tarp jų ir šį, realybės šou idėja, kuri, manau, sparčiai padėtų tobulėti viešajam transportui. Būtų galima transliuoti įtaisius kameras, internetu, 24 valandas per parą. Na, gal ne visai, nes antrą nakties autobusai, mūsų žiniomis, nevažinėja. Bet bent matytume, koks gyvenimas juose verda naktį.
Važiavimas viešuoju transportu skatina išsiugdyti naujas savybes ir žmonės keičiasi. Reikalingas organizuotumas, tinkamas sąlygų įvertinimas, kad būtų laiku suvokta, kiek tiksliai stotelių prieš reikia pradėti ruoštis išlipimui. Kai kuriems tai yra nuo tos stotelės, kurioje jie ir įlipo, todėl tai labai svarbu. Reikia įvertinti taip pat ir savo fizines galimybes prasibrauti pro krūvą žmonių, nenumatytus atvejus (nelipa niekas arba lipa visi) ir panašiai. Dauguma, po važiavimo viešuoju transportu, jau gali rašyti puikius straipsnius tema "kaip planuoti savo laiką ir įvertinti supančią aplinką".
Laimei, gyvenu ties stotele, kurioje išlipa pusė autobuso, todėl išvengiu nemažai grėsmių, nors kartais kelyje ir pasitaiko kliūčių. Maždaug ties Vilniaus rajono poliklinikos stotele Kamilė netgi gavo atsisėsti, nors, ko gero, tik iš išskaičiavimo - nes kažkas stojosi, ir tuščios vietos palikimas yra tiesiog neergonomiškas.
Ilgai lauke greitojo autobuso šnekėjomės apie kasdienius reikalus, tačiau jam atvažiuojant įvyko pirmasis išsiskyrimas: suvokę, koks žlugdantis gali būti važiavimas viešuoju transportu tokiu paros laiku, Aurika su Džiugu atsisakė šios idėjos ir išėjo pėsčiomis.
Likome tik mes su Kamile.
Laukiant greitojo autobuso yra labai svarbu atsistoti tinkamoje vietoje, ir, jei ką, turėti vietos plastiškai judėti, planams pasisukus ne ta linkme.
Atsistojome gana palankioje vietoje, dar galėjome pasvarstyti, kaip čia nepriploti veido prie durų stiklo visiems lipant, ir kur geriau tai daryti - ties priekinėmis ar vidurinėmis raidėmis.
Lipant viduje vyko aistros, žmonės juokėsi ir skundėsi, kad juos stumdo. Mus su Kamile net kelis kartus išskyrė, nors nei aš, nei ji to nenorėjome. Buvo apšnekėtos įvairios teorijos ir idėjos, tarp jų ir šį, realybės šou idėja, kuri, manau, sparčiai padėtų tobulėti viešajam transportui. Būtų galima transliuoti įtaisius kameras, internetu, 24 valandas per parą. Na, gal ne visai, nes antrą nakties autobusai, mūsų žiniomis, nevažinėja. Bet bent matytume, koks gyvenimas juose verda naktį.
Važiavimas viešuoju transportu skatina išsiugdyti naujas savybes ir žmonės keičiasi. Reikalingas organizuotumas, tinkamas sąlygų įvertinimas, kad būtų laiku suvokta, kiek tiksliai stotelių prieš reikia pradėti ruoštis išlipimui. Kai kuriems tai yra nuo tos stotelės, kurioje jie ir įlipo, todėl tai labai svarbu. Reikia įvertinti taip pat ir savo fizines galimybes prasibrauti pro krūvą žmonių, nenumatytus atvejus (nelipa niekas arba lipa visi) ir panašiai. Dauguma, po važiavimo viešuoju transportu, jau gali rašyti puikius straipsnius tema "kaip planuoti savo laiką ir įvertinti supančią aplinką".
Laimei, gyvenu ties stotele, kurioje išlipa pusė autobuso, todėl išvengiu nemažai grėsmių, nors kartais kelyje ir pasitaiko kliūčių. Maždaug ties Vilniaus rajono poliklinikos stotele Kamilė netgi gavo atsisėsti, nors, ko gero, tik iš išskaičiavimo - nes kažkas stojosi, ir tuščios vietos palikimas yra tiesiog neergonomiškas.
Komentarai
Rašyti komentarą