Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

It's not all about looks!

Jie gražiai apsirengia, pasidažo, nusiperka naują rūbą. Jeigu paklausi, kas jie, jie bus jų vardai, jų lytys arba jų kūnai. Kartais - jų profesijos.
Bet mes vis sakome MANO kūnas, MANO vardas. Tad ar tai viskas? Ar Tu esi tie drabužiai, kuriuos apsirengei? Ar tai yra geriausias atsakymas į tai, kas Tu esi? Ar verta žmogų nurašyti ar užskaityti dėl to, kaip jis/jo kūnas atrodo? Kaip skamba jo vardas?

Mes taip užsiėmę išore, kad kiekvienam kartais ateina toks metas, kai visa kita kone pamirštam. Ir netgi užsiėmę išorės išore (pasirodo, būna ir taip). Mes sakom, kad mes rūpinamės savo kūnu, bet dažniausiai tai užsibaigia tuo, kad papuošiame kūną. Mes galime rūpintis savo šunimi jį aprengdami, bet po kažkiek laiko jis nustips. Jam reikia maisto ir meilės, rūpesčio, tinkamų sąlygų. Taip ir mes, būdami savo sergančių kūnų šeimininkais, po išorės išore maskuojame savo sergantį kūną ir net nesijaučiame už tai atsakingi. Tegu daktarai būna atsakingi, tegu vaistininkai sutvarko mano bėdas ir psichologai - mano mintis. Jeigu kažkas negerai, tai be abejo yra kito kaltė!

Mes sakome MANO kūnas ir MANO mintys. Kas tas aš ir kas už jo slepiasi? Jeigu sakome mano, vadinasi, man priklauso, vadinasi, esame to dalyko šeimininkai. Ir jei mūsų valdiniai serga, tai be abejo yra mūsų kaltė, nes mes sprendžiame, kaip veikia ir reaguoja mūsų valdiniai ir kokia jų politika.

Nustokime slėptis už įvaizdžių ir pažvelkime į kitus, atrodo, savaime suprantamus dalykus. Pradedant mityba ir baigiant viskuo, ką darome dėl įvaizdžio. Nustokim krikštyti vaikus bažnyčiose, į kurias nevaikštome (arba einame kartą į metus, per kūčias, nes reikia). Nustokime žiūrėti į gilius dalykus paviršutiniškai, į dvasingumą kaip į laisvalaikio pramogą kartą per kūčias. Mes gyvename kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną kviečiame du liftus, kad greičiau atvažiuotų. O ne kartą į daug metų susprogdiname Černobilį. Mes renkamės kiekvieną dieną ir absurdas yra manyti, kad tik dideli dalykai keičia. Pagal paskutinę mano matytą dokumentiką Černobilio elektrinė sprogo, nes vienas darbininkas laiku nenunešė popieriaus nuo vieno stalčiaus iki kito stalo.


Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

100 faktų apie mane

Šimtas faktų apie mane 1. Dažniausiai nevalgau mėsos 2. Domiuosi Miley Cyrus . Nepaisant fakto, kad bent 80% jos muzikos man yra absoliučiai neklausoma, ji man vis dar graži ir bais įdomus žmogus. 3. Mėgstu susipažint su įvairiausio plauko žmonėm ir būdama perdėm sociali pirmą susitikimo dieną visą kartu bastytis arba diskutuoti ir t.t. 4. Paskutinis geras žiūrėtas filmas – „ Constantine “, 2005 5. Dažniausiai net netyčia į mano rankas pakliuvus kokiai temai imu ir nors paviršutiniškai pasidomiu ja labiau – paskutinės dvi buvo 07-08m. ekonomikos krizė (visokiausi The margin call ir Too big to fail ) ir formulės vienas legendos ( Senna; Rush ) 6. Šiemet pirmą sykį dalyvavau rinkimuose ir žadu tą daryti visuomet ateity 7. Kiečiausias naujas išmoktas patiekalas buvo bulvių ir baltųjų ridikų troškinys-apkepas grietinėlės padaže 8. Turiu ask.fm paskyrą ir dažniausiai gėriuosi klausimais, kurių man niekas nerašo http://ask.fm/IndreGegeckaite 9. Tik...

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki. Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą. •        ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais. Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

My hands risen high (short story translated to English)

I rise somewhere high... Everything feels like a dream... The pounding, exhilarating music... Disposable beer cups raised in the air, splashing drink everywhere... The angry shout of a short girl with cuss words... A scene... Somewhere on the street, a guy who grew up in Russia is being kicked with boots... White shoelaces... Skinheads preparing for a football match like school kids: pencils, knives, notebooks, sticks... A crowd of teenagers dressed in black... Pants adorned with chains... A guttural voice screaming to the beat of a song... Night. One can live in a rhythm where there is no sleep. Where there is no tolerance, no citizens of other countries, no yes or no, nothing at all except the first person. I remember how my dad used to listen to rock in the garage. Back in those non-commercial years, when bands were more well-known than they are now, but there wasn’t such blind idolization, in those years when we could all gather in one place, and it didn’t matter where you we...