Žinote, kartais aš užsimerkiu, lūpos vos vos prasiveria, lėtai glaudžiu veidą prie šalto stiklo ir pamažu skleidžiasi šypsena. Atrodo - nieko ypatingo nedarau. Ir nieko neypatingo. Būna, kad išvis nieko nedarau. Ir visgi
Šitaip gera yra gyventi.
Sako, šitas pasaulis tuščias. Bet jei visa šiame pasauly tuščia, kodėl Tu čia? Kodėl Tu dar čia? Jei aš tuščia ir Tu tuščias, ir visa kita tuščia, kam dar čia būti? Aišku, džiaugiuosi, kai žmonės ieško daugiau nei fizinių malonumų. Bet jie ieško būdami šiame pasaulyje, po šiuo dangumi - tuščias jis ar ne. Kodėl mes visgi elgiamės ne bet kaip, jei šis pasaulis visai tuščias? Kodėl kartais būna gera, jei gyvenimas visgi yra kančia?
Galbūt aš pergyvenau savo kančią paversdama ją malonumu, aš nežinau, bet aš džiaugiuosi čia būdama. Tai toli gražu nereiškia, kad aš nenoriu daugiau, bet ir iš čia dar ne viską išmokau. Kodėl gi mes pagaliau išvis čia būtume, jei nieko iš čia nebūta pasiimti?
Kodėl ne marse, kodėl ne Nibiru, kodėl ne Juodojoj Skylėj. Tai va, mes esame čia.
Aš esu čia ir mane įkvepia čia esantys žmonės. Mane moko ir veda čia esantys žmonės, kurie rado šiame pasaulyje jau daugybę dalykų, kurie negali būti tušti, nes jie paprasčiausiai neturi išorės - jie nėra apčiuopiami. Kad daiktas būtų tuščiaviduris, jis turi turėti išorės kontūrus. Draugystė neturi kontūrų, meilė neturi. Gerumas neturi apčiuopiamesnių dalykų nei žmogaus kūno veidas. O kokius nežemiškus dalykus daro nuoširdi žmogaus šypsena.
Arba kaip nežemiška yra ant skardžio, kai apie Tave siaučia pūga ir toli toli slepiasi miestas. Kai jauti vienybę net nebūdamas arti visų gyvų būtybių. Ir visi tie medžiai nuostabūs, tas sniegas, šitie žmonės. Manau, kad ko gero, vienas iš tikslų, kodėl esame čia yra tas, kad esame reikalingi vienas kito pagalbos. Ypač pagalbos išmokti. Kiekvienas, net pats niūriausias žmogus savyje nešiojasi kažką, ką reikia suprasti, reikia išlaisvinti, prikelti. Kiekvienas turime dalelę būsimo Kito, kurį sutiksime gatvėje, kurį sužavėsime, kuris išmoks iš mūsų daugiau šypsotis. Iš kurio mes išmoksime kažką kitą. Išmoksime rimties ir ramybės. Arba pajusti realų tuščio pasaulio skausmą.
Todėl kartais atrodo, kad esame didžiulė puzlė, nuo stalo išsimėčiusi po visą kambarį. Kuriai visai nerūpi, kad ji yra dalis kažko didesnio. Vienai detalei gerai po stalu, kitai po komoda, jos neatbudusios. Ir ta dėlionė nesusidėlios kol mes neisime stalo link ir nevesime ten kitų. Gali būti, kad jai susidėliojus visos detalės supras, kaip išties tai nuostabu. Kaip giliai ir pasąmoningai jos to troško. Kokia čia nuostabi vienybė. Dalelės atbus.
Dalelės miega.
Taigi, šis žaidimas - visas apie būsimą Kitą. Apie tai, kuo mes leisime jam pavirsti, kad ir kas jis bebūtų. Piktas restorano klientas, lėtai per perėją einanti senutė. Paniurusi Maximos pardavėja Irma.
Mes galime prisiliesti prie jų. Mes visi žmonės, visi ta pati dėlionė. Kiekvienoje dalyje skirtinga paveikslėlio dalis, skitingi šešėliai ir emocijos, todėl taip sunku nepasiųst paniurusio kliento toli toli. Bet mes galime išspirti detalę iš kambario, arba pakviesti ją prisėsti prie stalo.
Galbūt šitas pasaulis tuščias, bet jis nuostabus. Aš neatsižadu šito pasaulio, kad pakliūčiau kažkur kitur. Aš nešuosi jį su savimi. Nešuosi tą dalį, kuri negali būti tuščia, negali, nes nėra jokio fizinio pagrindo, kuris ją apgaubtų. Tai ne mano protas ir ne mano mintys. Tai kažkas giliau, tai, kas neišeina, kas visuomet keliaus kartu, ko dėka aš esu kas aš esu.
Jei šis pasaulis tuščias, tai ir kapanojimasis jame turėtų būti tuščias, bet, siekiant aukštesnio, to siekiama šitame pasaulyje ir šito pasaulio priemonėmis. Koks aukštesnis tikslas gali būti pasiektas tuščiomis priemonėmis?
Aš linkiu visiems laimės. Trupučio ramybės ir susimąstymo. Čia ir dabar jūs kuriate Kitą. Kurdamas save jūs jau kuriate Kitą. Griaudamas save jūs jau griaunate Kitą. Ir tik jums, kiekvienam iš mūsų, pasirinkti, šluosime kiekvieną detalę po šaldytuvo kampu, po lova, ar užtruksime kiek daugiau: nuvalysime nuo detalių dulkes ir lėtai ir atidžiai sudėsime delionę.
Šitaip gera yra gyventi.
Sako, šitas pasaulis tuščias. Bet jei visa šiame pasauly tuščia, kodėl Tu čia? Kodėl Tu dar čia? Jei aš tuščia ir Tu tuščias, ir visa kita tuščia, kam dar čia būti? Aišku, džiaugiuosi, kai žmonės ieško daugiau nei fizinių malonumų. Bet jie ieško būdami šiame pasaulyje, po šiuo dangumi - tuščias jis ar ne. Kodėl mes visgi elgiamės ne bet kaip, jei šis pasaulis visai tuščias? Kodėl kartais būna gera, jei gyvenimas visgi yra kančia?
Galbūt aš pergyvenau savo kančią paversdama ją malonumu, aš nežinau, bet aš džiaugiuosi čia būdama. Tai toli gražu nereiškia, kad aš nenoriu daugiau, bet ir iš čia dar ne viską išmokau. Kodėl gi mes pagaliau išvis čia būtume, jei nieko iš čia nebūta pasiimti?
Kodėl ne marse, kodėl ne Nibiru, kodėl ne Juodojoj Skylėj. Tai va, mes esame čia.
Aš esu čia ir mane įkvepia čia esantys žmonės. Mane moko ir veda čia esantys žmonės, kurie rado šiame pasaulyje jau daugybę dalykų, kurie negali būti tušti, nes jie paprasčiausiai neturi išorės - jie nėra apčiuopiami. Kad daiktas būtų tuščiaviduris, jis turi turėti išorės kontūrus. Draugystė neturi kontūrų, meilė neturi. Gerumas neturi apčiuopiamesnių dalykų nei žmogaus kūno veidas. O kokius nežemiškus dalykus daro nuoširdi žmogaus šypsena.
Arba kaip nežemiška yra ant skardžio, kai apie Tave siaučia pūga ir toli toli slepiasi miestas. Kai jauti vienybę net nebūdamas arti visų gyvų būtybių. Ir visi tie medžiai nuostabūs, tas sniegas, šitie žmonės. Manau, kad ko gero, vienas iš tikslų, kodėl esame čia yra tas, kad esame reikalingi vienas kito pagalbos. Ypač pagalbos išmokti. Kiekvienas, net pats niūriausias žmogus savyje nešiojasi kažką, ką reikia suprasti, reikia išlaisvinti, prikelti. Kiekvienas turime dalelę būsimo Kito, kurį sutiksime gatvėje, kurį sužavėsime, kuris išmoks iš mūsų daugiau šypsotis. Iš kurio mes išmoksime kažką kitą. Išmoksime rimties ir ramybės. Arba pajusti realų tuščio pasaulio skausmą.
Todėl kartais atrodo, kad esame didžiulė puzlė, nuo stalo išsimėčiusi po visą kambarį. Kuriai visai nerūpi, kad ji yra dalis kažko didesnio. Vienai detalei gerai po stalu, kitai po komoda, jos neatbudusios. Ir ta dėlionė nesusidėlios kol mes neisime stalo link ir nevesime ten kitų. Gali būti, kad jai susidėliojus visos detalės supras, kaip išties tai nuostabu. Kaip giliai ir pasąmoningai jos to troško. Kokia čia nuostabi vienybė. Dalelės atbus.
Dalelės miega.
Taigi, šis žaidimas - visas apie būsimą Kitą. Apie tai, kuo mes leisime jam pavirsti, kad ir kas jis bebūtų. Piktas restorano klientas, lėtai per perėją einanti senutė. Paniurusi Maximos pardavėja Irma.
Mes galime prisiliesti prie jų. Mes visi žmonės, visi ta pati dėlionė. Kiekvienoje dalyje skirtinga paveikslėlio dalis, skitingi šešėliai ir emocijos, todėl taip sunku nepasiųst paniurusio kliento toli toli. Bet mes galime išspirti detalę iš kambario, arba pakviesti ją prisėsti prie stalo.
Galbūt šitas pasaulis tuščias, bet jis nuostabus. Aš neatsižadu šito pasaulio, kad pakliūčiau kažkur kitur. Aš nešuosi jį su savimi. Nešuosi tą dalį, kuri negali būti tuščia, negali, nes nėra jokio fizinio pagrindo, kuris ją apgaubtų. Tai ne mano protas ir ne mano mintys. Tai kažkas giliau, tai, kas neišeina, kas visuomet keliaus kartu, ko dėka aš esu kas aš esu.
Jei šis pasaulis tuščias, tai ir kapanojimasis jame turėtų būti tuščias, bet, siekiant aukštesnio, to siekiama šitame pasaulyje ir šito pasaulio priemonėmis. Koks aukštesnis tikslas gali būti pasiektas tuščiomis priemonėmis?
Aš linkiu visiems laimės. Trupučio ramybės ir susimąstymo. Čia ir dabar jūs kuriate Kitą. Kurdamas save jūs jau kuriate Kitą. Griaudamas save jūs jau griaunate Kitą. Ir tik jums, kiekvienam iš mūsų, pasirinkti, šluosime kiekvieną detalę po šaldytuvo kampu, po lova, ar užtruksime kiek daugiau: nuvalysime nuo detalių dulkes ir lėtai ir atidžiai sudėsime delionę.
Komentarai
Rašyti komentarą