Jie gražiai apsirengia, pasidažo, nusiperka naują rūbą. Jeigu paklausi, kas jie, jie bus jų vardai, jų lytys arba jų kūnai. Kartais - jų profesijos.
Bet mes vis sakome MANO kūnas, MANO vardas. Tad ar tai viskas? Ar Tu esi tie drabužiai, kuriuos apsirengei? Ar tai yra geriausias atsakymas į tai, kas Tu esi? Ar verta žmogų nurašyti ar užskaityti dėl to, kaip jis/jo kūnas atrodo? Kaip skamba jo vardas?
Mes taip užsiėmę išore, kad kiekvienam kartais ateina toks metas, kai visa kita kone pamirštam. Ir netgi užsiėmę išorės išore (pasirodo, būna ir taip). Mes sakom, kad mes rūpinamės savo kūnu, bet dažniausiai tai užsibaigia tuo, kad papuošiame kūną. Mes galime rūpintis savo šunimi jį aprengdami, bet po kažkiek laiko jis nustips. Jam reikia maisto ir meilės, rūpesčio, tinkamų sąlygų. Taip ir mes, būdami savo sergančių kūnų šeimininkais, po išorės išore maskuojame savo sergantį kūną ir net nesijaučiame už tai atsakingi. Tegu daktarai būna atsakingi, tegu vaistininkai sutvarko mano bėdas ir psichologai - mano mintis. Jeigu kažkas negerai, tai be abejo yra kito kaltė!
Mes sakome MANO kūnas ir MANO mintys. Kas tas aš ir kas už jo slepiasi? Jeigu sakome mano, vadinasi, man priklauso, vadinasi, esame to dalyko šeimininkai. Ir jei mūsų valdiniai serga, tai be abejo yra mūsų kaltė, nes mes sprendžiame, kaip veikia ir reaguoja mūsų valdiniai ir kokia jų politika.
Nustokime slėptis už įvaizdžių ir pažvelkime į kitus, atrodo, savaime suprantamus dalykus. Pradedant mityba ir baigiant viskuo, ką darome dėl įvaizdžio. Nustokim krikštyti vaikus bažnyčiose, į kurias nevaikštome (arba einame kartą į metus, per kūčias, nes reikia). Nustokime žiūrėti į gilius dalykus paviršutiniškai, į dvasingumą kaip į laisvalaikio pramogą kartą per kūčias. Mes gyvename kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną kviečiame du liftus, kad greičiau atvažiuotų. O ne kartą į daug metų susprogdiname Černobilį. Mes renkamės kiekvieną dieną ir absurdas yra manyti, kad tik dideli dalykai keičia. Pagal paskutinę mano matytą dokumentiką Černobilio elektrinė sprogo, nes vienas darbininkas laiku nenunešė popieriaus nuo vieno stalčiaus iki kito stalo.
Bet mes vis sakome MANO kūnas, MANO vardas. Tad ar tai viskas? Ar Tu esi tie drabužiai, kuriuos apsirengei? Ar tai yra geriausias atsakymas į tai, kas Tu esi? Ar verta žmogų nurašyti ar užskaityti dėl to, kaip jis/jo kūnas atrodo? Kaip skamba jo vardas?
Mes taip užsiėmę išore, kad kiekvienam kartais ateina toks metas, kai visa kita kone pamirštam. Ir netgi užsiėmę išorės išore (pasirodo, būna ir taip). Mes sakom, kad mes rūpinamės savo kūnu, bet dažniausiai tai užsibaigia tuo, kad papuošiame kūną. Mes galime rūpintis savo šunimi jį aprengdami, bet po kažkiek laiko jis nustips. Jam reikia maisto ir meilės, rūpesčio, tinkamų sąlygų. Taip ir mes, būdami savo sergančių kūnų šeimininkais, po išorės išore maskuojame savo sergantį kūną ir net nesijaučiame už tai atsakingi. Tegu daktarai būna atsakingi, tegu vaistininkai sutvarko mano bėdas ir psichologai - mano mintis. Jeigu kažkas negerai, tai be abejo yra kito kaltė!
Mes sakome MANO kūnas ir MANO mintys. Kas tas aš ir kas už jo slepiasi? Jeigu sakome mano, vadinasi, man priklauso, vadinasi, esame to dalyko šeimininkai. Ir jei mūsų valdiniai serga, tai be abejo yra mūsų kaltė, nes mes sprendžiame, kaip veikia ir reaguoja mūsų valdiniai ir kokia jų politika.
Nustokime slėptis už įvaizdžių ir pažvelkime į kitus, atrodo, savaime suprantamus dalykus. Pradedant mityba ir baigiant viskuo, ką darome dėl įvaizdžio. Nustokim krikštyti vaikus bažnyčiose, į kurias nevaikštome (arba einame kartą į metus, per kūčias, nes reikia). Nustokime žiūrėti į gilius dalykus paviršutiniškai, į dvasingumą kaip į laisvalaikio pramogą kartą per kūčias. Mes gyvename kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną kviečiame du liftus, kad greičiau atvažiuotų. O ne kartą į daug metų susprogdiname Černobilį. Mes renkamės kiekvieną dieną ir absurdas yra manyti, kad tik dideli dalykai keičia. Pagal paskutinę mano matytą dokumentiką Černobilio elektrinė sprogo, nes vienas darbininkas laiku nenunešė popieriaus nuo vieno stalčiaus iki kito stalo.
Liuks, taip korektiska ir svarbiausia teisinga, aciu.
AtsakytiPanaikinti