Kodėl, jei paklausim kiekvieno žmogaus, kas yra Dievas, išgirsim skirtingą atsakymą? Ar tai reiškia, kad iš visų atsakymų tik vienas yra teisingas? ar tai reiškia, kad visi yra teisūs? ar tai reiškia, kad teisaus nėra nei vieno? ar galima jutimą tiksliai nusakyti žodžiu? ar kai sakai “meilė”, tas žodis yra lygus tam, ką tuo metu jauti? ar būna, kad pamėginus apibūdinti jausmą suvoki, kad tas žodis nėra tolygus jausmui? ar būna tokių jausmų kaip tai, kad nėra sukurta tokių žodžių apsakyti jausmui? ar būna, kad nusakant jausmą, pajunti, kad žodis, kuriuo jį nusakei, yra žymiai tuštesnis, nei pats jausmas? ar reikia nusakyti jausmą? ką duoda žodžiu nusakyta emocija? ar žodis, kuriuo ją nusakei, yra tikresnis už jausmą?ar reikia suprasti meną? ar reikia suprasti dievą? ar suprasti ir jausti-tai tas pats? ar supratimas ir jausmas gali eiti kartu?ar gali būti, kad jie-vienas kitą paneigiantys?ar įmanoma pajusti prasmę dainoje, kurios žodžių kalbos tu nemoki? jei įmanoma, kaip tai įvyksta? ar tai galima paaiškinti mokslu? ar tai reikia paaiškinti mokslu? kas nutiks, jei tai bus paaiškinta mokslu? ar tai turės prasmę? ar tuomet pasikeis faktas, kad tiesiog galime pajusti dainos prasmę?
ar jei neišsiaiškinsime, kodėl miške auga medžiai, jie nustos ten augti? ar jei manysime, kad medžių augimas yra gerai arba blogai, jie nustos augti miške? ar manymas, kad medžiui augti yra gerai ar blogai, turi prasmę, jei nuo to nesikeičia faktas, kad medis auga?
ar dievas yra, jei apie jį niekas nešneka? ar dievas dingsta jei žmogus pasako, kad dievo nėra? ar yra prasmė teisti? ar verta klijuoti “gera ir bloga” etiketes ant žmonių ir visa, kas net natūraliai vyksta gamtoje? ar jei nešneki apie griaustinį, jis niekada nebegriaudi? ar jei mėgini išsiaiškinti, kodėl griaustinis griaudi, tau išsiaiškinus jis išnyksta? ar yra tikimybė, kad visa, kas yra aplink mus, yra baltas popieriaus lapas, ir tai mes suteikiame jam prasmę? ar yra tikimybė, kad Dievas-tai tuščias popieriaus lapas? ar kas nors privalo įrodyti, kad dievas yra? kam to reikia? ar dievui reikia, kad kažkas įrodinėtų, jog jis egzistuoja? ar dievas privalo kažkam įrodinėti, kad jis yra? ar mes privalome įrodinėti, kad dievo nėra? ar mes tikrai privalome teisti, kad gyventume? ar žmogus yra pajėgus priimti faktą be nuomonės? ar žmogus gali priimti faktą, kad dega namas, be jokių papildomų jausenų? ar žmogus sugeba nemanyti nieko apie degantį namą? jei taip, ar tai ką nors duoda? jei ne, ar tai ką nors sako apie žmogų? ar gali būti, kad žmogus yra labiau priklausomas nuo nuomonės apie faktą, negu nuo paties fakto? ar egzistuoja kas nors akivaizdaus ar objektyvaus visai žmonijai? ar įmanoma, kad visa žmonija bent vieną dalyką suvoks vienodai? ir ar to reikia? ar egzistuoja viena realybė? ar gali būti, kad kiekvienas žmogus, dėl savo požiūrio, susikūrė sau savo paties realybę? ar egzistuoja minties galia?
kodėl atsiranda išimtys? ar išimtys tikrai yra išimtys?o gal tai-kelias, kuriuo tesiog nepasekė daugelis kitų? kodėl vieno smurtautojo šeimoje išauga psichiškai sveikas, laimę galintis užsitikrinti vaikas, o kitoje, iš esmės, standartus atitinkančioje šeimoje išauga žudikas maniakas? kodėl žmonės nesivargina aiškinti išimčių? kodėl išimtys mums vis dar ” tai tiesiog tai, kas kartais įvyksta”? ar tai reiškia, kad tai gali įvykti ir dažniau, nei kartais?kodėl vienas ketvirtoj vėžio stadijoj nuo jo pasveiksta, o kitas miršta pirmoje? kodėl taip lengva visada atsakyti “aplinkybės” ? ar gali būti, kad žmogus, versdamas viską aplinkybėms, atsikrato savo atsakomybės? ar gali būti, kad jau po įvykio mąstymas “galėjau tą ir tą daryti kitaip”, nors įvykio metu atrodė, kad negalėjau, reiškia, jog, kad ir per vėlai, žmogui sugrįžo jo atsakomybės jausmas? ar gali būti, kad už kiekvieną blogą emociją, kurią patyrėme gyvenime, esame kalti mes patys? ar gali būti, kad kad ir kas vyko aplink mus, mes visada galime kontroliuoti savo reakciją į vykstančius dalykus? ar tokie žmonės šioje visuomenėje laikomi beširdžiais? ar gali būti, kad visuomenės įskiepytos vertybės iš esmės yra labai ribotos ir teisiančios? ar žmogiška, kad emociškai stiprus žmogus nėra laikomas žmogišku? ar mes išvis ką nors žinome?
2011 09 02
ar jei neišsiaiškinsime, kodėl miške auga medžiai, jie nustos ten augti? ar jei manysime, kad medžių augimas yra gerai arba blogai, jie nustos augti miške? ar manymas, kad medžiui augti yra gerai ar blogai, turi prasmę, jei nuo to nesikeičia faktas, kad medis auga?
ar dievas yra, jei apie jį niekas nešneka? ar dievas dingsta jei žmogus pasako, kad dievo nėra? ar yra prasmė teisti? ar verta klijuoti “gera ir bloga” etiketes ant žmonių ir visa, kas net natūraliai vyksta gamtoje? ar jei nešneki apie griaustinį, jis niekada nebegriaudi? ar jei mėgini išsiaiškinti, kodėl griaustinis griaudi, tau išsiaiškinus jis išnyksta? ar yra tikimybė, kad visa, kas yra aplink mus, yra baltas popieriaus lapas, ir tai mes suteikiame jam prasmę? ar yra tikimybė, kad Dievas-tai tuščias popieriaus lapas? ar kas nors privalo įrodyti, kad dievas yra? kam to reikia? ar dievui reikia, kad kažkas įrodinėtų, jog jis egzistuoja? ar dievas privalo kažkam įrodinėti, kad jis yra? ar mes privalome įrodinėti, kad dievo nėra? ar mes tikrai privalome teisti, kad gyventume? ar žmogus yra pajėgus priimti faktą be nuomonės? ar žmogus gali priimti faktą, kad dega namas, be jokių papildomų jausenų? ar žmogus sugeba nemanyti nieko apie degantį namą? jei taip, ar tai ką nors duoda? jei ne, ar tai ką nors sako apie žmogų? ar gali būti, kad žmogus yra labiau priklausomas nuo nuomonės apie faktą, negu nuo paties fakto? ar egzistuoja kas nors akivaizdaus ar objektyvaus visai žmonijai? ar įmanoma, kad visa žmonija bent vieną dalyką suvoks vienodai? ir ar to reikia? ar egzistuoja viena realybė? ar gali būti, kad kiekvienas žmogus, dėl savo požiūrio, susikūrė sau savo paties realybę? ar egzistuoja minties galia?
kodėl atsiranda išimtys? ar išimtys tikrai yra išimtys?o gal tai-kelias, kuriuo tesiog nepasekė daugelis kitų? kodėl vieno smurtautojo šeimoje išauga psichiškai sveikas, laimę galintis užsitikrinti vaikas, o kitoje, iš esmės, standartus atitinkančioje šeimoje išauga žudikas maniakas? kodėl žmonės nesivargina aiškinti išimčių? kodėl išimtys mums vis dar ” tai tiesiog tai, kas kartais įvyksta”? ar tai reiškia, kad tai gali įvykti ir dažniau, nei kartais?kodėl vienas ketvirtoj vėžio stadijoj nuo jo pasveiksta, o kitas miršta pirmoje? kodėl taip lengva visada atsakyti “aplinkybės” ? ar gali būti, kad žmogus, versdamas viską aplinkybėms, atsikrato savo atsakomybės? ar gali būti, kad jau po įvykio mąstymas “galėjau tą ir tą daryti kitaip”, nors įvykio metu atrodė, kad negalėjau, reiškia, jog, kad ir per vėlai, žmogui sugrįžo jo atsakomybės jausmas? ar gali būti, kad už kiekvieną blogą emociją, kurią patyrėme gyvenime, esame kalti mes patys? ar gali būti, kad kad ir kas vyko aplink mus, mes visada galime kontroliuoti savo reakciją į vykstančius dalykus? ar tokie žmonės šioje visuomenėje laikomi beširdžiais? ar gali būti, kad visuomenės įskiepytos vertybės iš esmės yra labai ribotos ir teisiančios? ar žmogiška, kad emociškai stiprus žmogus nėra laikomas žmogišku? ar mes išvis ką nors žinome?
2011 09 02
Komentarai
Rašyti komentarą