būti ar kurti buvimą

Labai keista, kai žmogus susidaro kažkokį modelį apie tai, koks yra kitas žmogus. Ko jis vertas, ko jam siekti ir ką jis turėtų daryti. Taip pat ir kai prisikuria begales iliuzijų apie tai, koks tas žmogus yra, ir kai galiausiai žmogaus elgesys pradeda pjautis su iliuzijomis, kaltas lieka ne tas, kuris prisikūrė iliuzijų, o tas, kuris pastarąjį ale įskaudino ar dar kaip kitaip pažeidė savo pasikeitimais. Oh come on, you've cat to be kitten me right meow!

Įdomu, kiek iš jūsų įstojo ne ten, kur jų tėvai norėjo, kad įstotumėt, arba kokį darbą dirbtumėt, arba koks būtų jūsų požiūris... Visi taip kažko nori iš mūsų ir iš aplinkos, iš renginių, kad yra pasiruošę leisti savo tikėjimuisi užimti galvoje didesnę vietą nei tam, kas mes iš tiesų esame. Ir jeigu jų dėtos viltys į mus ėmė ir nepasiteisino, toks žmogus net negali to blaiviai ir aiškiai įvertinti: jam tiesiog bus blogai, nes netaip, kaip tikėjosi. Tuo tarpu kai kitam, kuris tiek daug mintyse neprisikūrė, tai gali būti gerai, gal tik kitaip negu jis būtų pagalvojęs.

Žmonės pasiryžta pirmenybę teikti tam, kaip jų nuomone, turėtų būti, o ne tam, kas iš tiesų yra, todėl kai pradeda lįsti iš tiesų esantys dalykai, tai gąsdina, skaudina ir panašiai.
Įdomu, kelių žmonių galvose aš iš tiesų esu bent apytiksliai tai, kas esu...