Yra vienas dalykas, kurio aš nesuprantu.
Kiek iš jūsų absoliučiai atskiria savo darbą ir savo asmeninį gyvenimą? Pagal kai kurių žmonių požiūrį žmogui darbe reiktų suteikti antrą tapatybės kortelę, grynai darbui. Su švaria praeitim, be jokių mylimųjų, be mamų ir tėčių ir draugų. Sukurti antrą asmenybę, kuri ateina tik iš namų ir tik į namus iš darbo pareina, pusryčiauja pietauja ir vakarieniauja viena, ta asmenybė. Žodžiu- visas tipinis gyvenimas, tik tiek, kiek gali žinoti ir puikiai supranta kiti: Tu atsikeli bute (kurį pirkai arba nuomoji, jis - būtinai savotiškai tavo), palendi po dušu (niekas nešneka, ar ten vonia, ar dušas ir kiek laiko ten būni), papusryčiauji (niekam iš tiesų nesvarbu kuo, ir darbe draudžiama, net jei labai nori, užsiminti "kaip skaniai šįryt valgiau!", nes nevalgoma skaniai arba neskaniai, juk tiesiog valgoma). Apsirengi ir išeini į darbą, niekas iš tiesų nežino kokiu transportu, nes čia jau tektų atskleisti dalį žmogaus požiūrio, įsitikinimų, finansinės padėties, ir, lygiai taip pat, apytikslę gyvenamosios vietos lokaciją.
Kiek iš jūsų iš tiesų šitaip gyvena darbe? Nieko apie save nepasakydami ? Be jokių auskarų, nes jie gali būti nuorodos į santykius?
Žodžiu, pažįstu žmogų, kuris beprotiškai skundėsi, kad į darbą atnešė gėlių. Tebūnie, darbe reikia diskretiškumo ir į darbą neateisi su treningais, bet tai nereiškia, kad darbe tu turi antrą tapatybę. Tu negali ateiti į darbą ir pasidėti savo gyvenimo į spintelę, jau vien dėl to, kad tai to paties gyvenimo nuopelnas - kad išvis esi, kad esi čia ir kad dirbi šitą darbą. Tai tavo per šį gyvenimą įgytų savybių dėka net ir diskretiškai, tu bendrauji tam tikromis manieroms. Į tam tikrą pusę persiskiri ir susišukuoji plaukus.
Tu negali tiesiog ateiti ir numesti savo gyvenimo į spintelę, net jei kolektyvas bjaurus. Kai kolektyvas siaubingas (aš vis dar nesuprantu, kam tokioje vietoje dirbti), tai iš tavo nebendravimo lygio ir matosi, kad jis tau siaubingas. O tai - jau vėl asmeninės emocijos iš asmeninio gyvenimo.
Jeigu viską siaubingai slepi nuo darbuotojų, tai pasimerk tas gėles ir nueik toliau dirbti. Tai, kad tau atnešė gėlių, yra tavo asmeninis gyvenimas, bet kad neatnešė - irgi.
Kiek iš jūsų absoliučiai atskiria savo darbą ir savo asmeninį gyvenimą? Pagal kai kurių žmonių požiūrį žmogui darbe reiktų suteikti antrą tapatybės kortelę, grynai darbui. Su švaria praeitim, be jokių mylimųjų, be mamų ir tėčių ir draugų. Sukurti antrą asmenybę, kuri ateina tik iš namų ir tik į namus iš darbo pareina, pusryčiauja pietauja ir vakarieniauja viena, ta asmenybė. Žodžiu- visas tipinis gyvenimas, tik tiek, kiek gali žinoti ir puikiai supranta kiti: Tu atsikeli bute (kurį pirkai arba nuomoji, jis - būtinai savotiškai tavo), palendi po dušu (niekas nešneka, ar ten vonia, ar dušas ir kiek laiko ten būni), papusryčiauji (niekam iš tiesų nesvarbu kuo, ir darbe draudžiama, net jei labai nori, užsiminti "kaip skaniai šįryt valgiau!", nes nevalgoma skaniai arba neskaniai, juk tiesiog valgoma). Apsirengi ir išeini į darbą, niekas iš tiesų nežino kokiu transportu, nes čia jau tektų atskleisti dalį žmogaus požiūrio, įsitikinimų, finansinės padėties, ir, lygiai taip pat, apytikslę gyvenamosios vietos lokaciją.
Kiek iš jūsų iš tiesų šitaip gyvena darbe? Nieko apie save nepasakydami ? Be jokių auskarų, nes jie gali būti nuorodos į santykius?
Žodžiu, pažįstu žmogų, kuris beprotiškai skundėsi, kad į darbą atnešė gėlių. Tebūnie, darbe reikia diskretiškumo ir į darbą neateisi su treningais, bet tai nereiškia, kad darbe tu turi antrą tapatybę. Tu negali ateiti į darbą ir pasidėti savo gyvenimo į spintelę, jau vien dėl to, kad tai to paties gyvenimo nuopelnas - kad išvis esi, kad esi čia ir kad dirbi šitą darbą. Tai tavo per šį gyvenimą įgytų savybių dėka net ir diskretiškai, tu bendrauji tam tikromis manieroms. Į tam tikrą pusę persiskiri ir susišukuoji plaukus.
Tu negali tiesiog ateiti ir numesti savo gyvenimo į spintelę, net jei kolektyvas bjaurus. Kai kolektyvas siaubingas (aš vis dar nesuprantu, kam tokioje vietoje dirbti), tai iš tavo nebendravimo lygio ir matosi, kad jis tau siaubingas. O tai - jau vėl asmeninės emocijos iš asmeninio gyvenimo.
Jeigu viską siaubingai slepi nuo darbuotojų, tai pasimerk tas gėles ir nueik toliau dirbti. Tai, kad tau atnešė gėlių, yra tavo asmeninis gyvenimas, bet kad neatnešė - irgi.
Komentarai
Rašyti komentarą