Nuo pat mažens mergaičių žaidimai dažniausiai taikesni, negu berniukų: kol pastarieji mėto mašinas ir kariauja, mergaitės dažnai žaidžia namus, šeimas, susikuria savo lėlei atskirą gyvenimą su karjera, dažniausiai vaizduojantį, kuo mergaitė pati nori būti užaugusi. Nors beprotiškai daug barbėmis ir nežaidžiau, bet vieną kitą jų turėjau, turėjo ir sesė, ne kartą statėm jom namus ir kambarius, sesuo dažė plaukus, iš plastilino lipdėm gražius aukštakulnius. Ir visgi, nė karto nepamenu savęs bent mažiausia mintimi pagalvojusi, kad norėčiau atrodyt kaip barbė. Barbė man buvo tik lėlės modelis, akivaizdžiai nerealus ir būdingas lėlei.
Tfu, ne tik moterys, kaip matėte, buvo ir mergaitė. O giliau pasikasę randame ir vyrą super meną.
Ką žaisdavom su barbėm (nori nenori, tuo metu jos buvo populiariausias nevienetinės lėlės modelis), būdavo iš tiesų panašu į moteriškumą, kuriuo norėdavom pavirsti. Kaip rengtis, kokį gyvenimą gyventi. Nors pamenu, tada nebuvom nei super modeliais nei super žvaigždėmis, netgi buvome įsirengusios darbo biurą - kažką panašaus į buhalterinę pusę. Žodžiu, viską kūrėme gana realiai. Pasirūpindavome barbės gyvūnėliu ir pan. Kažkaip tik Kenų mums nepirkdavo, matyt, kad barbė su Kenu nepradėtų patys žinot ko daryti.
Žodžiu, apsieidavom kažkaip šventai. Jokio sekso, jokios super žvaigždžių manijos ir jokios anoreksijos. Ir nors iki šiol maniau, kad baisiausia, prie ko gali privesti barbės įvaizdis, yra anoreksija, iš tiesų aš baisingai klydau. Nes šios moterys iš tiesų vaikšto gatvėmis.
Žodžiu, apsieidavom kažkaip šventai. Jokio sekso, jokios super žvaigždžių manijos ir jokios anoreksijos. Ir nors iki šiol maniau, kad baisiausia, prie ko gali privesti barbės įvaizdis, yra anoreksija, iš tiesų aš baisingai klydau. Nes šios moterys iš tiesų vaikšto gatvėmis.
Tfu, ne tik moterys, kaip matėte, buvo ir mergaitė. O giliau pasikasę randame ir vyrą super meną.
Dėmesio. visa tai, ką rašau savo bloge yra daugiau mažiau tik mano asmeninė nuomonė. Tai rašau dėl to, kad negaliu nuo jos čia susilaikyti. Taigi.
Yra žmonių, kurie dabar šneka, kad žmogus turi daryti viską, kad tik jis būtų laimingas. Vadinasi, jeigu jis nepatenkintas savimi, jis gali be problemų tapti barbe arba supermenu, pasididinti krūtinę, daugiau mažiau daryti viską. Čia - dar tik kiekvieno asmeninis grožio supratimas. Bet jei kitas jaučiasi laimingas žudydamas, ar jam taip pat reikia žudyti? Manau, kad visur yra ribos, ir kai kurių žmonių vertybes ir jų sampratą aiškiai apibrėžia jų turimos psichologinės problemos. Aš nematau problemos, jei moteris/vyras nori save papuošti auskaru, dažytais plaukais, Amanda Palmer su savo tatuiruotėmis ir skutamais antakiais man irgi dar labai tinka.
Bet žmonės darosi plastines operacijas, kad taptų žaislais, ne atrodytų kaip jie, bet jais taptų. Šiais laikais paprasčiau: jau nereikės dėvėti korsetų, gal net alpti, jei medikai pasistengė, nutempdami kepenis į apačią. Tik iškęsti toną plastinių operacijų ir būti milijonieriumi.
Vien tai, kad kažkas yra gražu, savaime neskatina Tavęs tapti lygiai tokiu pat. Jei man graži mano draugė, aš nesidarau plastinės operacijos ir netampu jos klonu. Todėl manau, kad ne itin sveika tiek fiziškai, tiek dvasiškai yra virsti barbe. Mano manymu tai - rimta psichologinė problema, susijusi su nepasitenkinimu savimi, ir gal apskritai auklėjimu nuo vaikystės ar jo nebuvimu - matyt mano mama savo darbą padarė. Aš žaidžiau su barbėmis ir jos man patiko, lygiai taip aš patikau sau, ne visada gražiai išeinanti visose nuotraukose, ne visada su visais dantim ar pačia man gražiausia suknele. Bet nė mažiausios minties neturėjau tapti barbe.
Bet žmonės darosi plastines operacijas, kad taptų žaislais, ne atrodytų kaip jie, bet jais taptų. Šiais laikais paprasčiau: jau nereikės dėvėti korsetų, gal net alpti, jei medikai pasistengė, nutempdami kepenis į apačią. Tik iškęsti toną plastinių operacijų ir būti milijonieriumi.
Vien tai, kad kažkas yra gražu, savaime neskatina Tavęs tapti lygiai tokiu pat. Jei man graži mano draugė, aš nesidarau plastinės operacijos ir netampu jos klonu. Todėl manau, kad ne itin sveika tiek fiziškai, tiek dvasiškai yra virsti barbe. Mano manymu tai - rimta psichologinė problema, susijusi su nepasitenkinimu savimi, ir gal apskritai auklėjimu nuo vaikystės ar jo nebuvimu - matyt mano mama savo darbą padarė. Aš žaidžiau su barbėmis ir jos man patiko, lygiai taip aš patikau sau, ne visada gražiai išeinanti visose nuotraukose, ne visada su visais dantim ar pačia man gražiausia suknele. Bet nė mažiausios minties neturėjau tapti barbe.
Man dar gražu, kai imituoja lėles - jei jiem gražu, kodėl gi ne, pavyzdžiui gothic lolitos stiliuje.
Raukinukai, batukai, mielumas. Bet vėlgi, jų yra ir storesnių ir plonesnių, ir jos visos panašios į žmones. Dar mačiau, kad nuo 2000'ųjų pradėjo gaminti ir labiau figūra į žmones panašias barbes, bet akivaizdu, kad senosioms likus populiariomis tai daro didžiulę žalą žmonių psichikai.
Kita vertus, negali kaltinti propagandų: niekas už Tave Tau nepadarys plastinių operacijų (ekstra ekstremalių atveju neliečiam). Tai yra tavo sprendimas. Kodėl vieni matę reklamas pradeda mylėtis dvylikos ar pasidaro plastines operacijas, o kiti ne? Turinys tas pats. Savimonės diegimas vaikui nuo mažens ir auklėjimas, sąžiningas šnekėjimas su vaiku nieko nepraleidus, matyt, duoda beprotiškai daug. Ir galų gale, niekas už Tave nepadarys sprendimo.
O va, ši nuotrauka reikalauja atskiro paragrafo. Kadaise, pamačius šitą lėlę, pagalvojau, kad tai nuostabiai graži lėlė. Tiesiog superinė Anime lėlė. Paimčiau tokią, ji labai graži. Po to net užsigeidžiau perdažyti Saros plaukus (mūsų virtuvės siela-barbė) ir išmokti jai nupaišyti anime makiažą.
Bet nė mažiausios minties neturėjau, kad noriu būti tokia. tokie plaukai? Norėčiau. Gražus makiažas, graži suknelė. Bet oh cmon, čia gi lėlė.
O pasirodo, čia žmogus.
Tai tiek šita tema.
O pasirodo, čia žmogus.
Tai tiek šita tema.
Komentarai
Rašyti komentarą