Šiandien toptelėjo, kad sutartis - tai nežmoniškai gražus žodis. Ne ta juridinė sutartis, kurias rašomės dėl butų, darbų, perkamų dalykų ir t.t.
Bet sutarimo sinonimas, sutrumpinimas - sutartis.
Avarijos, ligos, atsitiktinumai, apiplėšimai, katastrofos, gaisrai ir trumpi jungimai. Šis straipsnis neturi būti negatyvus, nors kol kas taip atrodo. Žodžiu, iš esmės noriu kreiptis į daugumą tų, kurie, pavyzdžiui, yra kiek atitolę nuo savo šeimos todėl, kad ne vien jų šeima yra verta jų dėmesio. Ir tai yra tiesa. Tačiau yra nemažai budistinių pažiūrų žmonių, kurie meta čia esantį gyvenimą ir išvažiuoja kitur, nes kas juos sieja su šeima - tai kraujo ir finansiniai ryšiai. Ir čia aš drįstu pasakyti, kad šitai man ima atrodyti kiek absurdiška. Taip, kiekvienas yra vertas tolygaus Tavo dėmesio. Taip, kaip elgiesi su geriausiu draugu, turėtum elgtis ir su "priešu". Bet jei visi yra verti tolygaus Tavo dėmesio, ar tuomet tat nereiškia, kad turėtum nutraukti absoliučiai visus ryšius, juk jų tiek daug oficialių, finansinių. Jei nutraukei juos su šeima, tai su visais nutrauk. Esmė yra ne su visais, nepaisant kraujo, giminystės ir kitų dalykų elgtis kaip su geriausiu draugu. Su visais turėtum elgtis kaip su šeima. Tai mes išmokstam pirmaisiais savo metais: įsimylime mamą, tėtį, slapčiom mėgstame savo brolius, ant kurių, deja, garsiai vaikystėj rėkiame.
Nerėkti. Nežiūrėti į kitus kaip į žemesnius. Neryškinti jų ydų. Vienas iš Tavo tikslų - sutarti su viskuo. Su žole, gėle, bite, alkoholiku, benamiu, karaliumi, turtuoliu, drauge, mama, seneliais, katėmis. Visur tas pats. Glostai katę, apkabink ir žmogų. Niekada neišeik prisakęs bjaurių žodžių, kito karto gali nebūti, ir su kažkuo jo tikrai nebus. Negi žmogus nesijaučia blogai, mylėdamas draugą bet užmiršdamas mamą ar atvirkščiai? Džiaugdamasis turtuolio kompanija, bet nemėgdamas benamio?
Visi šitie žmonės - absoliučiai skirtingos respublikos. Jei mes nebuvome benamiu, mes dažniausiai jo visiškai nesuprantame, jis mums - kitas pasaulis, bet iš tiesų kiekvienas iš mūsų yra kitas pasaulis, ir reikia įdėti pastangų, norint suprasti kiekvieną iš mūsų. Greit randame kalbą su bendraminčiais. Mūsų atsakomybė nėra suprasti kiekvieną žmogų, turbūt tai išvis nėra įmanoma. Mūsų tikslas - sutartis.
Sutarti su kiekvienu žmogumi, kad ir kas jis bebūtų, kad ir koks jis bebūtų, kad ir koks TU bebūtum.
Nebėra laiko žaist. Žodžiais, jausmais, aplinkybėm. Nebėra laiko ieškoti kaltų. Tas, kuris buvo kaltas, išėjo. Namuose jo niekas nematė. Tas, kuris buvo Tau blogas, parkris ant žemės ir jį apims traukuliai. Tas, ant kurio rėkei, įsirėš į medį. Tas, kurį apleidai, apsileis. Tas, kurį keikei, šiąnakt užmigs ir jau niekada neprabus.
Nebėra laiko.
Bet sutarimo sinonimas, sutrumpinimas - sutartis.
Avarijos, ligos, atsitiktinumai, apiplėšimai, katastrofos, gaisrai ir trumpi jungimai. Šis straipsnis neturi būti negatyvus, nors kol kas taip atrodo. Žodžiu, iš esmės noriu kreiptis į daugumą tų, kurie, pavyzdžiui, yra kiek atitolę nuo savo šeimos todėl, kad ne vien jų šeima yra verta jų dėmesio. Ir tai yra tiesa. Tačiau yra nemažai budistinių pažiūrų žmonių, kurie meta čia esantį gyvenimą ir išvažiuoja kitur, nes kas juos sieja su šeima - tai kraujo ir finansiniai ryšiai. Ir čia aš drįstu pasakyti, kad šitai man ima atrodyti kiek absurdiška. Taip, kiekvienas yra vertas tolygaus Tavo dėmesio. Taip, kaip elgiesi su geriausiu draugu, turėtum elgtis ir su "priešu". Bet jei visi yra verti tolygaus Tavo dėmesio, ar tuomet tat nereiškia, kad turėtum nutraukti absoliučiai visus ryšius, juk jų tiek daug oficialių, finansinių. Jei nutraukei juos su šeima, tai su visais nutrauk. Esmė yra ne su visais, nepaisant kraujo, giminystės ir kitų dalykų elgtis kaip su geriausiu draugu. Su visais turėtum elgtis kaip su šeima. Tai mes išmokstam pirmaisiais savo metais: įsimylime mamą, tėtį, slapčiom mėgstame savo brolius, ant kurių, deja, garsiai vaikystėj rėkiame.
Nerėkti. Nežiūrėti į kitus kaip į žemesnius. Neryškinti jų ydų. Vienas iš Tavo tikslų - sutarti su viskuo. Su žole, gėle, bite, alkoholiku, benamiu, karaliumi, turtuoliu, drauge, mama, seneliais, katėmis. Visur tas pats. Glostai katę, apkabink ir žmogų. Niekada neišeik prisakęs bjaurių žodžių, kito karto gali nebūti, ir su kažkuo jo tikrai nebus. Negi žmogus nesijaučia blogai, mylėdamas draugą bet užmiršdamas mamą ar atvirkščiai? Džiaugdamasis turtuolio kompanija, bet nemėgdamas benamio?
Visi šitie žmonės - absoliučiai skirtingos respublikos. Jei mes nebuvome benamiu, mes dažniausiai jo visiškai nesuprantame, jis mums - kitas pasaulis, bet iš tiesų kiekvienas iš mūsų yra kitas pasaulis, ir reikia įdėti pastangų, norint suprasti kiekvieną iš mūsų. Greit randame kalbą su bendraminčiais. Mūsų atsakomybė nėra suprasti kiekvieną žmogų, turbūt tai išvis nėra įmanoma. Mūsų tikslas - sutartis.
Sutarti su kiekvienu žmogumi, kad ir kas jis bebūtų, kad ir koks jis bebūtų, kad ir koks TU bebūtum.
Nebėra laiko žaist. Žodžiais, jausmais, aplinkybėm. Nebėra laiko ieškoti kaltų. Tas, kuris buvo kaltas, išėjo. Namuose jo niekas nematė. Tas, kuris buvo Tau blogas, parkris ant žemės ir jį apims traukuliai. Tas, ant kurio rėkei, įsirėš į medį. Tas, kurį apleidai, apsileis. Tas, kurį keikei, šiąnakt užmigs ir jau niekada neprabus.
Nebėra laiko.
Komentarai
Rašyti komentarą