Taip keista yra mylėti žmones. Kai jau myli, tai myli. Myli ilgais plaukais, myli trumpais plaukais, myli Lietuvoj, myli Airijoj. Taip keista yra mylėti žmones. Būna, jie Tave nuvilia, būna, Tu juos nuvili. Būna, kad lieki įskaudintas, kad jie atima Tavo darbus, Tavo tikėjimą jais (bent trumpam) ir grįžęs namo apkabini Tau brangų ir nieko daugiau nesakai, nes kažkas, gerklėj susikaupęs, neleidžia. Taip keista yra mylėti žmones, žmones, kurie į Tavo gyvenimą ateina ir iš jo išeina. Net tuos, kurie į Tavo gyvenimą ateina jau po mirties, ateina su muzika, su fotografija, savo pačių istorijomis, kurios Tave staiga pakeičia, ir jie - jau nebe nepažįstami žmonės.
Taip keista yra mylėti tuos padarėlius su keturiomis esminėmis galūnėmis, daug apsipirkinėjančius ir nedaug apsipirkinėjančius, turinčius daug apatinių, arba dvejus. Visokius raudonplaukius ir juodaplaukius, kai kuriuos ir išvis beveik be plaukų, su šypsena, nuoširdžiu veidu. Žmones su dviračiais, tuos, kurie dviračių neturi, ir tuos, kurie nenori turėti (pati tokia buvau). Ką jie Tau bepasakytų, ką labiausiai beprisiminsi iš jų, ar tai, kad šaukšteliai ištraukia šilumą, ar kad nakvojo pas Tave, kai Tau labiausiai reikėjo, ar tai, kad pagriebė į ranką tamburiną ir visas pasaulis, išskyrus Gataučių sodybą, staiga išnyko... Kokie gražūs jie visi staiga išauga, lyg pats prie to bent lašeliu būtum prisidėjęs. Žiūri ir matai džiaugsmą, kuris Tavyje kyla. Žiūri į žmogų ir taip gražu. Nesvarbu, ar nuotraukoje, ar prieš savo paties akis - į judantį žmogų. Bet taip gražu, ir šilta, ir gera, ir net nepastebi, kad penkis metus nekalbėjai, o kai mėginai, nieko nepavyko. Atrodo, kad niekas nepasikeitė ir pasikeitė viskas, bet tai netrikdo. Vis gera, kad toks grožis išaugo, ir kai žiūri į veidą, žinai, kad tas grožis iš vidaus kyla.
Taip keista yra mylėti tuos padarėlius su keturiomis esminėmis galūnėmis, daug apsipirkinėjančius ir nedaug apsipirkinėjančius, turinčius daug apatinių, arba dvejus. Visokius raudonplaukius ir juodaplaukius, kai kuriuos ir išvis beveik be plaukų, su šypsena, nuoširdžiu veidu. Žmones su dviračiais, tuos, kurie dviračių neturi, ir tuos, kurie nenori turėti (pati tokia buvau). Ką jie Tau bepasakytų, ką labiausiai beprisiminsi iš jų, ar tai, kad šaukšteliai ištraukia šilumą, ar kad nakvojo pas Tave, kai Tau labiausiai reikėjo, ar tai, kad pagriebė į ranką tamburiną ir visas pasaulis, išskyrus Gataučių sodybą, staiga išnyko... Kokie gražūs jie visi staiga išauga, lyg pats prie to bent lašeliu būtum prisidėjęs. Žiūri ir matai džiaugsmą, kuris Tavyje kyla. Žiūri į žmogų ir taip gražu. Nesvarbu, ar nuotraukoje, ar prieš savo paties akis - į judantį žmogų. Bet taip gražu, ir šilta, ir gera, ir net nepastebi, kad penkis metus nekalbėjai, o kai mėginai, nieko nepavyko. Atrodo, kad niekas nepasikeitė ir pasikeitė viskas, bet tai netrikdo. Vis gera, kad toks grožis išaugo, ir kai žiūri į veidą, žinai, kad tas grožis iš vidaus kyla.
Komentarai
Rašyti komentarą