Dėmesio, šiame įraše gali būti dalykų, kuriems jūs nepritariate. Tai normalu.
Kai buvau septintoje ar aštuntoje klasėje (pamenu, lietuvių dėstė Šilėnienė) per pamoką gavome užduotį parašyti rašinį laiško arba dienoraščio forma. Aš rinkausi dienoraštį.
Kadangi temą galėjome daugiau mažiau pasirinkti iš anksto(iš keliolikos temų klasė balsavo, kuriomis galės rašyti), namie kurį laiką labai rimtai sukau galvą. Man niekuomet neoatiko daryti alykus atmestinai, nors tat man puikiai sekėsi. Aš norėdavau rašyti iš širdies.
Tas tąsyk rašinyje išradau mergaitę vardu Emilė. Emilė buvo paauglė, kuri su nuostabiais penkiais savo draugais išbalsavo į Paryžių. Pamenu, sugalvojusi šitai aš ėmiausi geografijos atlasų ir interneto, ieškojau, ką kelyje verta pamatyti. Atlase kelių tikslumu (net jų pavadinimus pasitikslinau) išsibraižiau maršrutą. IR buvau klasėje vienintelė, kuri rašė rašinį apsikasusi žemėlapiais.
Man nuoširdžiai patiko tai, ką rašiau. To rezultatai: ištikrinusi rašinius mokytoja klasę apibarė už eilinį atmestinumą, rašymą tik tam, kad būtų parašyta, ir užsiminė, kad yra tik vienas originalumu išsiskiriantis rašinys.
Tai, ką parašiau, man patiko pakankamai, kad paskaityčiau tai ir prieš klasę, ir dar ne kartą namie. Aš ėmiau tuo gyventi. Pradėjau iš tiesų svarstyti tokį žygį.
O štai dvyliktos klasės antrojo pusmečio pradžioje, kai bendrojo kurso dalykams galėjai gauti laisvą lankomumą, atsiskaitęs tam tikrus darbus, lyderystės modulio mokytoja uždavė juokjingai vaikišką rašinį tema "aš po dešimties metų".
Kadangi esu linkusi gyventi šia diena ir jokių didelių karjeristinių planų neturiu, paleidau savo fantaziją į darbą.
Iš niekur ištraukiau faktą, kad šiuo metu randuosi kelionėje. Tiesą sakant - netgi kad tai yra mano darbas. Nutariau, kad esu kelionių fotografė. KAd sėdu į savo autobusiuką, ir keliaudama iš taško A į tašką Bė sustoju kur tik man pritinka, išsitraukiu keletą fotoobjektyvų ir įmažinu tai, kas man gražu. Nuo to laiko praėjo pusė metų. Dabar aš fotografuoju kiekvieną dieną.
Tu turi tai, ką Tu sukuri. Juokinga, tiesiog chaotiška viską suversti Dievui ar lemčiai.
Požiūris yra raktas į Tavo gyvenimą. Kai kažkas įvyksta, tu turi galimybę į tai pažiūrėti tūkstančiais skirtingų akių ir Tu pasirenki savąjį žvilgsnį.
Aš leidau pradingti kai kurioms savo svajonėms, leidau išvešėti naujoms. KAi ką apleidau ir daug ką susikūriau. Sukuriu kasdien. Savo mintimis, veiksmais ir pasirinkimais.
Net nešiojąmąjį kompiuterį pirkau juokingomis aplinkybėmis, aš jį tiesiog susapnavau. Aš nemėgdavau nešiojamų kompiuterių, nuo jų ekrano man skaudėdavo akis (dabar skauda nuo stacionarių), o jau touchpad'ų nepatogumas!
Ir visgi, su stacionaru namie buvo sunkoka, jis stovėjo tėvų kambary ir negalėdavai pasirinkti, kada jį naudoti. Bjauru yra dirbti tada, kai to nenori.
Taigi aš nuėjau miegoti ir susapnavau nešiojamą kompiuterį. Atsikėliau ir pagalvojau: gal ir visai nieko?
Beje, labai ačiū Eivydui, kuris padėjo išsirinkti nuostabų kompiuterį - žvėrį. Esu labai juo patenkinta.
Tikiu, kad mintys pritraukia įvykius. Tikiu, nes niekaip kitaip to negaliu paaiškinti. Jei jaudinuosi dėl žmogaus, apie kurį keletą metų neturiu jokių žinių, tai paaiškėja, kad vienas mano draugas jo kaimynas, kitas su juo matosi universitete.
Kai kadaise susipažinusi su jogų šeimynėle nutariau, kad užaugusi būsiu vegetarė, po keletos metų į klasę atėjo nuostabiai žavi mergaitė, kuri jau buvo vegetarė. Ėmiau ir suvokiau, kad tat man puikus pavyzdys. Taip dažnai aš sutinku žmones, kuriuos man reikia sutikti.
Kai jau beveik dešimtį metų norėjau nueiti į jogą,bet neleido finansinės galimybės, galiausiai sutikau žmones, kurie mane ten įkišo ir be finansų. Tas pats su Aikido. Nes noras yra svarbiausia, niekaip kitaip to negaliu paaiškinti. O ko norite jūs?
Aš matau žmones, kurie pykstasi dėl lito alaus, dėl antikvarinio radijo, kurį vienas nori parduoti, o kitas neleidžia, motyvuodamas, kad jį laikys sau (radijas, beje, guli drėgnam rūsy, nei vienam jis nėra reikalingas tiek, kad jį iš ten ištrauktų.)
Aš klausau to, ką jie kalba. Klausau, kaip jie kaltina vieni kitus. Ir netikiu, kad likimas taip skyrė, kad vienos vaikinas per daug geria, kitam visa vienodai.
Tu gali tai išgirsti jų žodžiuose. Per vieną vienintelį jų ginčą: išgirsti priežastis kodėl jie kartu, ir priežastis, kodėl taip būti neturėtų. Tu išgirsti tai per penkias minutes, per kelis sakinius. Jie to negirdi: jie per daug užsiėmę vienas kitą kaltindami.
Telaimina juos Dievas. Aš linkiu visiems laimės.
Labos nakties.
Kai buvau septintoje ar aštuntoje klasėje (pamenu, lietuvių dėstė Šilėnienė) per pamoką gavome užduotį parašyti rašinį laiško arba dienoraščio forma. Aš rinkausi dienoraštį.
Kadangi temą galėjome daugiau mažiau pasirinkti iš anksto(iš keliolikos temų klasė balsavo, kuriomis galės rašyti), namie kurį laiką labai rimtai sukau galvą. Man niekuomet neoatiko daryti alykus atmestinai, nors tat man puikiai sekėsi. Aš norėdavau rašyti iš širdies.
Tas tąsyk rašinyje išradau mergaitę vardu Emilė. Emilė buvo paauglė, kuri su nuostabiais penkiais savo draugais išbalsavo į Paryžių. Pamenu, sugalvojusi šitai aš ėmiausi geografijos atlasų ir interneto, ieškojau, ką kelyje verta pamatyti. Atlase kelių tikslumu (net jų pavadinimus pasitikslinau) išsibraižiau maršrutą. IR buvau klasėje vienintelė, kuri rašė rašinį apsikasusi žemėlapiais.
Man nuoširdžiai patiko tai, ką rašiau. To rezultatai: ištikrinusi rašinius mokytoja klasę apibarė už eilinį atmestinumą, rašymą tik tam, kad būtų parašyta, ir užsiminė, kad yra tik vienas originalumu išsiskiriantis rašinys.
Tai, ką parašiau, man patiko pakankamai, kad paskaityčiau tai ir prieš klasę, ir dar ne kartą namie. Aš ėmiau tuo gyventi. Pradėjau iš tiesų svarstyti tokį žygį.
O štai dvyliktos klasės antrojo pusmečio pradžioje, kai bendrojo kurso dalykams galėjai gauti laisvą lankomumą, atsiskaitęs tam tikrus darbus, lyderystės modulio mokytoja uždavė juokjingai vaikišką rašinį tema "aš po dešimties metų".
Kadangi esu linkusi gyventi šia diena ir jokių didelių karjeristinių planų neturiu, paleidau savo fantaziją į darbą.
Iš niekur ištraukiau faktą, kad šiuo metu randuosi kelionėje. Tiesą sakant - netgi kad tai yra mano darbas. Nutariau, kad esu kelionių fotografė. KAd sėdu į savo autobusiuką, ir keliaudama iš taško A į tašką Bė sustoju kur tik man pritinka, išsitraukiu keletą fotoobjektyvų ir įmažinu tai, kas man gražu. Nuo to laiko praėjo pusė metų. Dabar aš fotografuoju kiekvieną dieną.
Tu turi tai, ką Tu sukuri. Juokinga, tiesiog chaotiška viską suversti Dievui ar lemčiai.
Požiūris yra raktas į Tavo gyvenimą. Kai kažkas įvyksta, tu turi galimybę į tai pažiūrėti tūkstančiais skirtingų akių ir Tu pasirenki savąjį žvilgsnį.
Aš leidau pradingti kai kurioms savo svajonėms, leidau išvešėti naujoms. KAi ką apleidau ir daug ką susikūriau. Sukuriu kasdien. Savo mintimis, veiksmais ir pasirinkimais.
Net nešiojąmąjį kompiuterį pirkau juokingomis aplinkybėmis, aš jį tiesiog susapnavau. Aš nemėgdavau nešiojamų kompiuterių, nuo jų ekrano man skaudėdavo akis (dabar skauda nuo stacionarių), o jau touchpad'ų nepatogumas!
Ir visgi, su stacionaru namie buvo sunkoka, jis stovėjo tėvų kambary ir negalėdavai pasirinkti, kada jį naudoti. Bjauru yra dirbti tada, kai to nenori.
Taigi aš nuėjau miegoti ir susapnavau nešiojamą kompiuterį. Atsikėliau ir pagalvojau: gal ir visai nieko?
Beje, labai ačiū Eivydui, kuris padėjo išsirinkti nuostabų kompiuterį - žvėrį. Esu labai juo patenkinta.
Tikiu, kad mintys pritraukia įvykius. Tikiu, nes niekaip kitaip to negaliu paaiškinti. Jei jaudinuosi dėl žmogaus, apie kurį keletą metų neturiu jokių žinių, tai paaiškėja, kad vienas mano draugas jo kaimynas, kitas su juo matosi universitete.
Kai kadaise susipažinusi su jogų šeimynėle nutariau, kad užaugusi būsiu vegetarė, po keletos metų į klasę atėjo nuostabiai žavi mergaitė, kuri jau buvo vegetarė. Ėmiau ir suvokiau, kad tat man puikus pavyzdys. Taip dažnai aš sutinku žmones, kuriuos man reikia sutikti.
Kai jau beveik dešimtį metų norėjau nueiti į jogą,bet neleido finansinės galimybės, galiausiai sutikau žmones, kurie mane ten įkišo ir be finansų. Tas pats su Aikido. Nes noras yra svarbiausia, niekaip kitaip to negaliu paaiškinti. O ko norite jūs?
Aš matau žmones, kurie pykstasi dėl lito alaus, dėl antikvarinio radijo, kurį vienas nori parduoti, o kitas neleidžia, motyvuodamas, kad jį laikys sau (radijas, beje, guli drėgnam rūsy, nei vienam jis nėra reikalingas tiek, kad jį iš ten ištrauktų.)
Aš klausau to, ką jie kalba. Klausau, kaip jie kaltina vieni kitus. Ir netikiu, kad likimas taip skyrė, kad vienos vaikinas per daug geria, kitam visa vienodai.
Tu gali tai išgirsti jų žodžiuose. Per vieną vienintelį jų ginčą: išgirsti priežastis kodėl jie kartu, ir priežastis, kodėl taip būti neturėtų. Tu išgirsti tai per penkias minutes, per kelis sakinius. Jie to negirdi: jie per daug užsiėmę vienas kitą kaltindami.
Telaimina juos Dievas. Aš linkiu visiems laimės.
Labos nakties.
|
"
|
Kai man trisdešimt...
šiuo metu prieš akis matau
žvyruotą, dulkėtą Tibeto kelią. Jau kurį laiką keliauju po man įdomias vietas:
Prancūziją, Japoniją, Tibetą, Indiją... Ant mano nugaros neperšlampamas krepšys
su fotoaparatu, keletu skirtingų objektyvų, fotoaparato priežiūros reikmenimis,
buteliuku vandens, keletu svarbiausių daiktų. Visi kiti daiktai gana tvarkingai
sumesti `69 metų Wolkswagen furgonėlyje, kuris dabar stovi kelio pakraštyje,
pamažu apsitraukdamas Tibeto dulkėmis. O aš stoviu su fotoaparatu rankoje ir
bandau surasti tinkamiausią kampą ir išgauti sodriausias spalvas naujajai
kelionių nuotraukai. Per visą laiką pro šalį pralekia vos pora prastos
išvaizdos mašinų (tokios jau jos tokiuose keliuose – ne dėl grožio).
Galiausiai, padariusi keletą kadrų, atsisėdu šalia kelio, ramiai atsigeriu
vandens ir pasimėgauju saulės spinduliais, kurių Lietuvoje gerokai trūksta,
palyginus su šia vieta. Jau pusmetis, kaip keliauju po pasaulį, darydama
kadrus. Nuotraukas siunčiu agentūrai, kol aš keliauju, jos jau virsta
atvirutėmis.
Taigi, šiuo metu neturiu pastovios
gyvenamosios vietos, mylimasis saugo man vietą savo bute iki kol grįšiu.
Tibetas – viena iš paskutinių mano lankomų vietų šios kelionės metu, greit
grįšiu namo. Kol kas mano kūno poilsį globoja furgonėlis ir įvairios vietos,
skirtos nakvynei, kurias užtinku kelyje.
Kelionių fotografas – patraukli profesija. Dažniausiai neprivalai atitinkamai rengtis, tuo aš ir naudojuosi. Atsižvelgdama į oro sąlygas dažniausiai rengiuosi taip, kaip man tuo metu patogiausia, ir mėgaujuosi tuo patogumu. Žinoma, tikrai nesitąsau po Tibetą aukštakulnių (manau, tai normalu), bet jie man ten tikrai ir nereikalingi. Darbo laikas irgi priklauso visiškai nuo manęs, aišku, kartais norisi ilgiau pamiegoti, bet, norint „pagauti“ saulėtekį tenka atsikelti anksčiau. Tačiau po to galima nusnūsti, o ir anksti pradėti dieną yra nuostabu. Dažniausiai forografuoju lauke, patalpų pasitaiko retai, tačiau retsykiais tenka fotografuoti miniose, labai įdomūs vakariečiams yra rytietiški turgūs ir panašiai, išties galima padaryti gerų kadrų.
Nors šiuo metu keliaju viena, su manimi dirba nemažai žmonių. Su jais planuoju susitikimus tam tikrose vietose, pro kurias keliauju, stengiuosi pasisemti patirties, susitikti su žinomais fotografais. Dažnai susisiekiu su žmonėmis agentūrose, iš kurių gaunu patarimų ką fotografuoti, apsvarstome atviručių leidimą, šiuo metu kuriamas ir mano fotografijų albumas.
Pietauju kur pakliūva ir kaip pakliūva. Jei randu, visada mėginu šalių, pro kurias keliauju, virtuvę. Juk cepelinų galima pavalgyti ir Lietuvoj. Jei randu šnekančių angliškai, mielai užkalbinu, prisėdu prie vieno stalo papietauti. Aš jau keletą dienų esu Tibete, tad galiu pasakyti: žmonės čia labai draugiški, malonūs ir bendraujantys.
Kadangi dirbu su įvairiomis agentūromis, dėl tam tikrų nuotraukų ciklų sudarinėju kontraktus, neturiu jokio pastovaus boso. Keliauju ir rodau savo darbus, ir, žinoma, fotografuoju, kas man labai patinka.
Jei, keliaudama rytuose, užtinku Aikido Dojo, mielai į jas užsuku, truputėlį pasitreniruoju. Labai pasiilgau šio užsiėmimo, kurį praktikuodavau Šiauliuose, todėl grįžusi iš kelionės būtinai vėl tęsiu treniruotes. Tai jau seniai tapę mano gyvenimo dalimi.
Kiekviena diena keliaujant yra nuostabi: nauji žmonės, naujos vietos, nauji kadrai, keturios lamos, kurias šiandien mačiau „einančias“ per kelią, skambutis mylimajam (nors net nežinau, ar ne labiau mėgstu siųsti jam atvirutes ir elektroninius laiškus). Lieka tik grįžus į pastovią rutiną, į Lietuvą, Šiaulius, nepamesti to džiaugsmo gyvenimu, nes kiekviena diena išties yra graži ir ypatinga. Tai štai toks tas mano gyvenimas trisdešimtaisiais metais."
Kelionių fotografas – patraukli profesija. Dažniausiai neprivalai atitinkamai rengtis, tuo aš ir naudojuosi. Atsižvelgdama į oro sąlygas dažniausiai rengiuosi taip, kaip man tuo metu patogiausia, ir mėgaujuosi tuo patogumu. Žinoma, tikrai nesitąsau po Tibetą aukštakulnių (manau, tai normalu), bet jie man ten tikrai ir nereikalingi. Darbo laikas irgi priklauso visiškai nuo manęs, aišku, kartais norisi ilgiau pamiegoti, bet, norint „pagauti“ saulėtekį tenka atsikelti anksčiau. Tačiau po to galima nusnūsti, o ir anksti pradėti dieną yra nuostabu. Dažniausiai forografuoju lauke, patalpų pasitaiko retai, tačiau retsykiais tenka fotografuoti miniose, labai įdomūs vakariečiams yra rytietiški turgūs ir panašiai, išties galima padaryti gerų kadrų.
Nors šiuo metu keliaju viena, su manimi dirba nemažai žmonių. Su jais planuoju susitikimus tam tikrose vietose, pro kurias keliauju, stengiuosi pasisemti patirties, susitikti su žinomais fotografais. Dažnai susisiekiu su žmonėmis agentūrose, iš kurių gaunu patarimų ką fotografuoti, apsvarstome atviručių leidimą, šiuo metu kuriamas ir mano fotografijų albumas.
Pietauju kur pakliūva ir kaip pakliūva. Jei randu, visada mėginu šalių, pro kurias keliauju, virtuvę. Juk cepelinų galima pavalgyti ir Lietuvoj. Jei randu šnekančių angliškai, mielai užkalbinu, prisėdu prie vieno stalo papietauti. Aš jau keletą dienų esu Tibete, tad galiu pasakyti: žmonės čia labai draugiški, malonūs ir bendraujantys.
Kadangi dirbu su įvairiomis agentūromis, dėl tam tikrų nuotraukų ciklų sudarinėju kontraktus, neturiu jokio pastovaus boso. Keliauju ir rodau savo darbus, ir, žinoma, fotografuoju, kas man labai patinka.
Jei, keliaudama rytuose, užtinku Aikido Dojo, mielai į jas užsuku, truputėlį pasitreniruoju. Labai pasiilgau šio užsiėmimo, kurį praktikuodavau Šiauliuose, todėl grįžusi iš kelionės būtinai vėl tęsiu treniruotes. Tai jau seniai tapę mano gyvenimo dalimi.
Kiekviena diena keliaujant yra nuostabi: nauji žmonės, naujos vietos, nauji kadrai, keturios lamos, kurias šiandien mačiau „einančias“ per kelią, skambutis mylimajam (nors net nežinau, ar ne labiau mėgstu siųsti jam atvirutes ir elektroninius laiškus). Lieka tik grįžus į pastovią rutiną, į Lietuvą, Šiaulius, nepamesti to džiaugsmo gyvenimu, nes kiekviena diena išties yra graži ir ypatinga. Tai štai toks tas mano gyvenimas trisdešimtaisiais metais."
Komentarai
Rašyti komentarą